Angelo Frosio: „Esu priklausomas… nuo sūrio“ (0)

Menininkas, rašytojas, poetas, sūrių kūrėjas Angelo Frosio neslepia: „Esu priklausomas... nuo sūrio“. Jis atvirai kalba apie sūrio gabalėlyje slypinčią gamtos galią stiprinti bei gydyti ir žmogaus talentą – kurti. Apie tai pasakojama naujausiame leidinyje lietuvių ir anglų kalbomis „Sūris – didis vaistas žmonijai“.

Tradicija – susitikti su jaunimu
Į UAB „Rokiškio pienas“ įmonę Ukmergėje susipažinti su menininku rinkosi šio miesto gimnazijų jaunimas. Tokie susitikimai tampa gražia įmonės tradicija. Jaunimas neslėpė: jiems įdomu išgirsti kitokį požiūrį į pieną ir sūrį, apie šiuose, atrodytų, kasdieniuose produktuose slypinčias galias, paslaptis ir įdomybes. O ir menininkui, sūrių kūrėjui svarbus bendravimas su jaunimu: tai galimybė kalbėti apie vertybes, dalintis patirtimi ir matyti smalsias, žibančias akis.
Pokalbis su jaunimu – atviras. Apie tai, kas A. Frosio formavo kaip asmenybę, kūrėją. Kaip Italijos kaimuose šimtus metų iš kartos į kartą perduodami pastebėjimai, žinios buvo patvirtintos laboratoriniais metodais. Ir apie tai, ką pripratę prie civilizacijos teikiamų malonumų, šiuolaikiniai žmonės linkę nepastebėti ar ignoruoti.

Priklausomi nuo civilizacijos
„Gimiau ir užaugau paprastoje, neturtingoje šeimoje. Tai leido paprastai žiūrėti į sudėtingus dalykus. Gamtos dėsnius supratau ir jų laikiausi. Naminiai gyvuliai, augalai – visa, kieno dėka gyvename – yra tikroji gyvenimo mokykla. Ir joje įgytos žinios – mano privalumas“, – įsitikinęs kūrėjas.  Jis atvirai pasakojo apie pokario Italijos kaimo kasdienybę. Argi šiandieninis žmogus galėtų įsivaizduoti, kad iki artimiausios vaistinės – keliasdešimt kilometrų. Kad vos suskaudus, niekas nepuldavo tiesti saujos įvairiausių vaistų – dažna šeima jiems neturėjo lėšų. Negalavimus gydė tuo, ką šimtmečius turėjo po ranka – maistu, vaistingaisiais augalais.
Menininkas  teigia, kad pastaruoju metu žmonija prikūrė gausybę sudėtingų teorijų, tačiau jos ne tik nepadeda suvokti pasaulio, bet dar ir kelia sumaištį: tai, ką laikome neginčijama tiesa, neretai pasirodo gerokai nutolę nuo realybės. „O aš esu realistas: dirbu rankomis, žiūriu akimis, vertinu remdamasis savo patirtimi“, – sako A. Frosio. Jis teigia, kad esame labai priklausomi nuo civilizacijos, jos teikiamos naudos ir malonumų. „Tikras gyvenimas turi būti tikras, o jei jis yra tikras, jis yra sunkus“, – kalbėjo kūrėjas.
Jis atviras: gyvenimas pokario Italijos kaime buvo sunkus, tačiau kupinas spalvų, emocijų, grožio. Prasmingas išsaugotu ryšiu su aplinka, bendruomene, daugybės kartų sukaupta dvasine patirtimi. A. Frosio jo gimtinės žmonės pranašavo kunigo kelią. Pašnekovas aiškina: seminarija daugeliui jo kartos žmonių buvo vienintelė galimybė nemokamai įgyti puikų išsilavinimą. Kadangi jaunuolis nusprendė į seminariją nestoti, jo laukė kitas kelias – darbas. Kad pasiektų trokštamą išsilavinimą, atrastų savo pašaukimą, A. Frosio pasakojo dirbęs daugybę įvairiausių darbų. Juose įgytos žinios turtino pasaulėžiūrą, teikė reikalingos patirties.
Mažiausia dalelė pasakoja
apie didžiausius dalykus
Studijuodamas pieno produktų gamybos technologijas, A. Frosio atrado savąjį pašaukimą. „Kai pradėjau mokytis apie dalykus, kurių negalėjau matyti – apie ląsteles, tai man buvo didelė staigmena“, – prisiminė pašnekovas. Tuomet ir iškilo didieji egzistenciniai klausimai. A. Frosio neslepia: jam sunku priimti idėją, kad remiantis Didžiojo sprogimo teorija, gyvybė Žemėje atsirado atsitiktinai, kaip didžiulių kataklizmų pasekmė. „Manau, kad yra kažkas didesnio, nei aš. Ir tą galiu pagrįsti savo patirtimi“, – kalbėjo jis.
Pašnekovas įsitikinęs, kad gamtos turtuose slypi didžiulės galios, didžiulių mokslinių atradimų potencialas. Tereikia norėti suprasti ir priimti mus supantį pasaulį. „Gamtos turtai – raktas, atveriantis kelius į kitus turtus“, – sako A. Frosio.
Jis atviras: keliaudamas po įvairias pasaulio šalis jis rinko ne suvenyrus, ne įspūdingų gamtos ar architektūros paminklų nuotraukas. Jo kolekciją pildė kiekvienos šalies ūkiuose, įmonėse gamintų pieno produktų ląstelės. „Neturiu nei žemės, nei karvių, o esu pats turtingiausias“, – sako sūrių kūrėjas. Nes daugybės metų stebėjimų, eksperimentų dėka įsitikino: šiose ląstelėse slypi didžiulės galios. Šią idėją A. Frosio grindžia įrodymais: jo rankose mėgintuvėliai su pieno ląstelėmis, kuriems jau keleri metai. Atrodytų, be oro, be maistingųjų medžiagų ląstelės turėjo sunykti. Tačiau gamta turi didžiulę galią: patekus į palankią aplinką, mėgintuvėlyje bemat prasidėtų gyvybiniai procesai.
Juolab, kad pienas yra unikalus produktas: jame esančių vertingųjų medžiagų visiškai užtenka palaikyti žmogaus gyvybei.

Milijonų metų istorija
Ląstelė, pašnekovo teigimu, unikali: ji saugo milijonų kartų sukauptą informaciją. „Taigi, žiūrėdamas į ką tik gimusį kūdikį, galiu teigti, kad jam – milijonai metų.Nes ląstelės, iš kurių jis sudarytas, per amžius nuo Visatos egzistavimo pradžios tik dauginosi ir grynino savo esmę. Esu tikras, kad Visatos evoliucijos metu pavienės ląstelės vystėsi, ir taip buvo sukurta visa, ką šiandien turime“, – sako A. Frosio. Kur gali nuvesti ląstelės atmintis, kaip ją galima keisti, – visa tai šiandieninių A. Frosio tyrimų ir įžvalgų objektas. „Man labai sunku sutikti, kad gyvybė galėjo atsirasti kaip negyvos medžiagos sprogimo pasekmė, ir palaikau dalies mokslininkų bendruomenės skeptišką požiūrį į „Didžiojo sprogimo“ hipotezę. Jei nebūtų atminties, viskas būtų tuščias ir varginantis beprasmių cheminių bei fizikinių reiškinių pasikartojimas. Nuo vidurinės mokyklos laikų atlikdamas mikrobiologinius tyrimus, priėjau neabejotiną išvadą, kad pavienės ląstelės turi atmintį. Ir šiandien galiu užtikrintai tvirtinti, kad Visatos istorija yra milijardų pavienių ir susijungusių į sudėtingus organizmus ląstelių, jų sukeliamų ir valdomų biologinių reakcijų ir didžiulio kiekio paveldėtos informacijos, kurią jos sukaupė ir saugos amžinai, istorija. Tai tikras lobis, kurį mums dovanoja Gamta. Kurioje net mažiausias dalykas turi prasmę“, – įsitikinęs kūrėjas.

Gydomosios galios
Apie tai, kokį potencialą turi pienas ir jo produktai, A. Frosio pasakoja naujausiame savo leidinyje „Sūris – didis vaistas žmonijai“, neseniai išleistame lietuvių bei anglų kalbomis. Jame – ir įdomios įžvalgos, ir mokslinių eksperimentų duomenys. Jie leidžia teigti, kad tam tikros bakterijos, esančios piene bei jo produktuose, turi antivėžinį poveikį, taip pat padeda organizmui kovoti su infekcijomis.
Tai, pašnekovo teigimu, neturėtų stebinti – pienas yra gyvybės paslaptis. Ir cheminėje-fizikinėje ląstelių sąveikoje glūdi veiksmingos pirmykštės komunikacijos branduolys: iš maisto kilusios ląstelės sąveikauja su žarnyno viduje esančia bakterine flora.

Apie pieną, jaunimą ir dainas
Savo pasakojimą baigęs A. Frosio pakvietė moksleivius klausti juos dominančių dalykų. Viena moksleivė uždavė šiuo metu itin populiarų klausimą. Plinta teorija, esą pienas skirtas tik žinduolių jaunikliams, o suaugusiems jis ne tik nereikalingas, bet ir nenaudingas ar net žalingas. Kaip tokios teorijos įrodymą, jos šalininkai pateikia faktą, esą nemažai žmonių tiesiog netoleruoja laktozės. A. Frosio atsakė, kad daugybės amžių istorija įrodė pieno naudą ir vertę. O dėl laktozės netoleravimo kalta maždaug prieš pusšimtį metų Vakarų valstybėse prasidėjusi „mada“ kuo anksčiau nutraukti kūdikių žindymą. Ir palaipsniui, saikingai diegiant į žmogaus racioną pieno produktus, galimybė toleruoti laktozę yra atstatoma.
Mokytojus gi domino, kuo šiandieninis jaunimas skiriasi nuo A. Frosio jaunystės laikų jaunuolių ir merginų. Pašnekovas teigė, kad jaunimas daugeliu atžvilgių panašus: smalsus, energingas, daug kuo besidomintis. Tik vyresnioji, karo ir pokario nepriteklių išvarginta karta išlepino savo atžalas. Norėdami vaikams duoti tai, ko patys stokojo, jie davė per daug, per greitai ir per lengvai.  Kalbėdamas apie tai, A. Frosio palietė ir šiandienos Lietuvos jaunimo aktualiją – šaukimą į kariuomenę. Ji, pašnekovo teigimu, yra didžiulė ir vertinga gyvenimo, pareigos ir atsakomybės, vertybių mokykla.
Susitikimo pabaigoje – metas degustuoti sūrį. Jis, kaip teigia A. Frosio, turi skirtingą nuotaiką, teikia skirtingas emocijas. Antai pietuose, kur temperatūra aukštesnė, gaminami kietesni sūriai. Kalnuose, kur vėsiau, mėgiami minkšti sūriai. O kokia jų rūšių, skonių įvairovė. Ir čia kūrėjas ima į rankas mėgiamą gitara: kelios smagios dainos išjudino jaunimą. O kūrėjas pasidalino ateities planais ir idėjomis. A. Frosio – „Rokiškio – Lietuvos kultūros sostinės 2019“ ambasadorius. Tad jis žada pradžiuginti savo pamėgtą miestą ypatingomis dovanomis. Ir jose svarbiausias vaidmuo teks, žinoma, pienui ir sūriui.