Sėlynėje – apie Vasario 16-ąją sovietmečiu (0)

Vasario 16-osios renginiai prasidėjo Sėlynėje. Čia prie paminklo 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signatarui Leonardui Grigoniui – Užpaliui sėlyniečiai iškėlė istorinę vėliavą, kuri aplankė trijų signatarų: Vlado Mirono, L. Grigonio-Užpalio bei Vytauto Gužo-Kardo gimtines. Iš čia istorinė Lietuvos vėliava, nešama raitelių, iškeliavo į Rokiškį.

Žvarbų šventinį rytą prie paminklo L. Grigoniui-Užpaliui rinkosi gausus sėlyniečių būrys. Čia atvyko rajono jaunieji šauliai bei Juodupės šauliai. Pirmiausia buvo pagerbtas signataro atminimas. Prieš 100 dienų jaunieji sėlyniečiai prie paminklo uždegė pirmąją žvakę. O šimtąją įžiebti patikėta rajoną garsinančiam jėgos trikovės sportininkui, daugkartiniam Europos ir pasaulio čempionatų prizininkui Nojui Konstantinui Čypui. Istorinę vėliavą pakelti buvo pakviesti tie, kurie pažinojo signatarą: mokytoja Janina Tarvydienė bei ilgaamžis sėlynietis Albinas Tigrūdis.

Pasveikinti sėlyniečių su švente atvyko Seimo narys Raimundas Martinėlis, rajono meras Antanas Vagonis. Šio paminklo statybų aplinkybes susirinkusiesiems priminė istorikas Valius Kazlauskas. Jis teigė, kad iš pradžių siūlyta abiems iš Rokiškio rajono kilusiems 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signatarams Leonardui Grigoniui-Užpaliui ir Vytautui Gužui-Kardui statyti Rokiškyje. Tačiau tam pasipriešino Sėlynės bendruomenė. Ji darbais įrodė, kad apleistas kampas gali tapti patrauklia vieta: greitai vietoj krūmynais apžėlusios įdubos vietos žmonių ir verslininko Raimondo Tarvydžio dėka iškilo kalnelis, buvo įbetonuotas pamatas paminklui. Ir dabar paminklas yra lankoma vieta: paminklas įtrauktas į įvairius istorinius-turistinius maršrutus, čia renginiams buriasi bendruomenė.

Apie sėlyniečių nepalenkiamą charakterį pasakojo kraštietis, dabar sostinėje gyvenantis Vytautas Baršys. Jis prisiminė, kaip gūdžiu sovietmečiu 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signatarui Leonardui Grigoniui Vasario 16-osios išvakarėse tėvo siuvamąja mašina pasiuvo trispalvę. Tais metais, kaip ir šiemet, Vasario 16-oji buvo penktadienis. Kadangi Sėlynės septynmetės mokyklos langai speiguotą žiemą buvo užšalę, mokytojai nė nepastebėjo, kaip jis, dideliam bendramokslių džiaugsmui, kelis kartus apibėgo mokyklą su trispalve. Vėliau klasės draugai pasiūlė ją iškelti prie mokyklos. Kol mokytojai pastebėjo plazdančią vėliavą, ji jau ilgokai džiugino sėlyniečių akis ir širdis. Deja, pastebėjo ne tik mokytojai. Pirmadienį į mokyklą atsibeldė sovietinis saugumas ir ėmė tardyti vaikus. Iš pradžių visi gynėsi: „kėlėme kartu“. Paskui, saugumiečiams ėmus kamantinėti griežtai, kažkuris iš vaikų palūžo, ir pasakė, kieno sumanymas buvo kelti trispalvę. Tačiau tardymo neatlaikęs vaikas pasielgė garbingai: jis įspėjo kitus, kad prisipažino. „Ir man nebeliko nieko kito, kaip tik prisipažinti“, – sakė V. Baršys. Kadangi stalininių represijų režimas jau buvo nuslopęs, už šį poelgį V. Baršys atsipirko palyginti lengva, tačiau labai nemalonia bausme: saugumiečiai nuskuto jo plaukus.

Po šių prisiminimų ir pokalbių prie paminklo, atėjo metas šventės kulminacijai: pasirodė raitelių pulkelis, kuris išnešė istorinę Sėlynės vėliavą į Rokiškio Nepriklausomybės aikštę.