Kertiniai akmenys: apie griaunamus stereotipus, trinamas ribas ir gyvą bendruomenę (0)

Gruodžio 14-ąją Kupiškyje tarptautinės konferencijos „Popiežiaus vizitų svarba Katalikų bažnyčiai ir visuomenei Lietuvoje“ metu Kamajų vardas bus minimas ne kartą. Mat žinia apie nedidelės parapijos  didelius darbus jau seniai peržengė dekanato ribas. Netgi veiklomis turtingų didmiesčių tikintieji išvyksta priblokšti to, ką galima patirti lankant mūsų krašto miestelio parapiją. Kamajiškių sukurta „5in1“ edukacija – tarsi vyšnia ant torto vainikuoja pastangas telkti jos bendruomenę, sudaryti sąlygas atsiskleisti parapijiečių talentams. Ir... be projektų, investicijų daryti didelius darbus.

Kalbėti apie tikėjimą
nepalankioje terpėje
Katalikų bažnyčios bendruomenė Lietuvoje išgyvena savotišką virsmo periodą. Iš senelių, tėvų perduota (nepamirškime, kad per 50 okupacijos metų bet kokia Katalikų bažnyčios visuomeninė veikla, jos spauda, mokymas buvo draudžiami) XIX a. pabaigos – XX a. pradžios liaudiškojo tikėjimo  samprata vargu ar beatitinka XXI a. postindustrinės, informacinės visuomenės poreikius. Teologijoje jau formuojasi „sutvarkyto kataliko“ (visus būtinus sakramentus priėmusio, ir maždaug nuo 15 m. iki nuosavų vestuvių visiškai iš religinio gyvenimo prašapusio žmogaus) samprata. Natūralu, kad tėvai negalėjo duoti to, ko neturėjo patys. Tie, kurie į religiją žiūri ne tik kaip į mechanišką maldų ir apeigų kartojimą, klausia, ar šiandieninė Lietuvos katalikų bažnyčia duoda tą peną protui ir sielai, kurio iš jos trokšta XXI a. žmogus?
Atsakymus į šiandienos žmogui iškylančius būties klausimus lyg ir turėtų suteikti teologijos mokslas. Tačiau teologija – neabejotinai viena labiausiai nuskriaustų, viena mažiausiai visuomenės girdimų mokslo sričių. Šiokius tokius jos pagrindus universitetuose gauna istorikai, filosofai, religijotyrininkai. O visiems kitiems susiformuoja išankstinė nuostata, kad teologija – sausas, akademiškas viduramžių atavizmas. O rezultatas – jei paklaustume, ką tiki šiandieninis statistinis lietuvis, tikriausiai gautume įdomų rezultatą: kokių trijų-keturių religijų eklektinį mišinį. Tačiau paklaustas, koks jo horoskopo ženklas, toks pilietis drąsiai atšautų, pavyzdžiui, avinas! Tada jau nieko tokio nueiti tuoktis, tarkime, į anglikonų bažnyčią. Mat kunigas iš pažiūros atrodo taip pat, o ir Sutvirtinimo sakramento bei lankyti Sužadėtinių kursus nereikalauja. Nes, o koks gi skirtumas!
Kitas svarbus aspektas, į kurį būtina atsižvelgti, analizuojant „Teologas bibliotekoje“ bei „5in1“ programų fenomenalią sėkmę, yra tai, kad šiandienis žmogus gyvena informacijos ir renginių vandenyne. Kasdien dėl kelių valandų laisvalaikio konkuruoja gausybė renginių: koncertai, paskaitos, sporto varžybos, protų mūšiai, pasisėdėjimai kavinėse, savanorystė įvairiose organizacijose, sporto užsiėmimai ir panašūs dalykai. Visuomenė persisotinusi iniciatyvų, renginių, plakatais, lankstinukais, garso ir vaizdo reklama ar iš lūpų į lūpas kasdien atakuojančių jusles ir smegenis. Kas nors kasdien šoka, groja, edukuoja. Kalbėdami apie edukaciją, šiandien vargu ar rastume labiau devalvuotą žodį. Kone kasdien vis kitame rajono kampelyje vyksta tai, ką išdidžiai vadiname „edukacija“: nuo meduolių kepimo iki popierinių snaigių karpymo. Ir tai neturėtų stebinti: kiekviena kaimo bendruomenė, kovodama už būvį, rengia įvairiausias veiklas bei projektus, susiėjimus, skambiai vadinamus „edukacijomis“. Tačiau kiek jose išliekamosios vertės? Ir kaip visoje šitoje renginių-renginėlių kakofonijoje tampa pastebimi tokie subtilūs, jautrūs, proto ir sielos pastangų reikalaujantys dalykai, kaip „Teologas bibliotekoje“ bei „5in1“?

Tikiu į asmeninį Dievą
Kita pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos pasekmė – iš visuomenės su šaknimis išrautas bendruomeniškumas. Jį, kaip didžiausią pavojų komunistinei santvarkai, naikino su šaknimis. Ši problema neaplenkė ir dvasinės sferos.  Jei asmeninis tikėjimas į Dievą, lyg ir buvo, kad ir su didelėmis išlygomis toleruojamas, tai Katalikų bažnyčios, kaip tikinčiųjų bendruomenės, veikla – visais įmanomais būdais slopinama. O kur dar tikrinimai, skundimai, viešas tikinčiųjų smerkimas mokyklos ar darbo kolektyvose. Taigi, tikėjimas tapo asmeniniu, viešai nedemonstruojamu reikalu.  Sovietmečiu išaugo dvi tikinčiųjų kartos, kurios faktiškai nepažino bendruomeninės veiklos.
To pasekmes matome kiekvienose sekmadienio pamaldose. Kiek jose giedančiųjų? Kiek norinčiųjų dalyvauti procesijoje? Kiek norinčiųjų atsakinėti į kunigo kreipinius?
Kiek žmonių, paklausti apie religiją, teigia tikį savaip, į, be abejo, ganėtinai patogų asmeninį Dievą? Be religinės praktikos: dalyvavimo šv. Mišiose, Sakramentų, bendruomeninės maldos. Užtenka mestelti akį į komentarus po straipsniais apie Katalikų bažnyčią, ir visu „grožiu“ skleidžiasi statistinio asmens požiūris į Bažnyčią kaip į… ritualinių paslaugų įmonę. Kiek yra noro dalyvauti bendruomenės gyvenime, paliudytų ir, tarkime, Sutvirtinimo sakramentui ruošiamų mokinukų tėvai…

Tarsi dėlionė
Tad nedidelėje Kamajų parapijoje vykstančių tarnysčių ir iniciatyvų gausa stebina. Juk nominalus parapijos tikinčiųjų skaičius, kaip sako klebonas Andrius Šukys, nebesiekia ir tūkstančio. Aktyvesnių bažnyčios lankytojų skaičius – penkiagubai mažesnis. Tad kaip šioje terpėje kurti dalykus, kurie savo įdomumu, aktualumu, savitumu stebina net didmiesčių aktyvių, jaunų, iniciatyvių parapijų tikinčiuosius? Kaip suburti, išjudinti nedidelės parapijos bendruomenę dideliems ir unikaliems darbams? Kaip paskatinti tikintįjį peržengti tą nematomą ribą ir tapti nebe pasyviu bažnytinių paslaugų vartotoju, o aktyviu Bažnyčios nariu?
Atsakymas – suburta veikli, gyva parapijos bendruomenė. Ne veltui Kamajų, Duokiškio ir Salų parapijos klebonas A. Šukys sako: palinkėti ko nors parapijai, reiškia palinkėti sau. Ir tą bendruomenę sujungti it dėlionę iš daugybės skirtingų žmonių – titaniškas darbas. Iki „5in1“ driekėsi ilgas kelias. Buvo „Pašnekesiai“ zakristijoje: sekmadieniniai pokalbiai su kviestiniais pašnekovais apie įvairiausias visuomenės gyvenimo sritis. Gausybė įdomių ekskursijų, išvykų, koncertų. Unikalioji Sintezė. Rokiškio dekanato jaunimo dienos netradiciniu formatu: pašnekesiais netikėtose vietose, pavyzdžiui, autobusų stotelėje. Tikėjimo ženklų paieškos žygyje…
Buvo naujovės, kurios prieš keletą metų it žemės drebėjimas parapijas supurtė iš letargo miego. Viena jų – ne kunigas, o patys parapijiečiai lanko savo kaimynus. Su parengtais klausimynais apie parapijos veiklą. Ne visi aplankytieji tokią naujovę sutiko palankiai. Kai kurie netgi spaudoje skundėsi, jų manymu, pernelyg šiuolaikišku kunigu.
O ko verti atviri pokalbiai skaudžiomis temomis, tokiomis, kaip Kamajų, Salų, Duokiškio bažnyčių išlaikymo ir remonto reikalai? Apie tai, kad užmojai ne visuomet atitinka parapijų žmogiškuosius išteklius ir finansinius pajėgumus. Kad parapija, bažnyčia – tai ne tik kunigo, bet ir bendruomenės reikalas.
Tačiau būtent atvirumas ir žadina parapijų tikinčiųjų sąmoningumą: kad bažnyčia nėra tik gražus pastatas, lankomas viso labo keliomis svarbiausiomis gyvenimo progomis. Ir pamaldos – ne spektaklis, kuriame tikintysis tėra pasyvus žiūrovas. Parapija, jos veikla – yra parapijiečių bendras reikalas ir darbas. Todėl ir Kamajų bažnyčios presbiterija yra gerokai arčiau tikinčiųjų. Kitas ribų trynimo pavyzdys – pernai pirmą kartą surengta šv. Cecilijos dienos dekanato chorų šventė. Kai visi dalyvavę chorai buvo ne tradiciškai, „ant viškų“, o pačioje bažnyčioje. Kad kiekvienas tikintysis galėtų matyti ir girdėti šalia jo esantįjį… O ir bažnyčios erdvės atviros: pažinimui, ieškojimui…
Pažinimas ir bendravimas ne tik telkia bendruomenę. Jo dėka atsiskleidžia kiekvieno asmeniniai talentai, realizuojamos idėjos. Aktyvi parapijos narė Sigita Turkevičienė atvirai sako: parapijos veikloje ji atrado save. Kaip ir daugelis kitų veiklių kamajiškių, duokiškėnų, saliečių.
Išlaikytu grožiu ir estetika žavi Laimos Nakienės kuriama bažnyčios puošyba, žavi vargonininkės Vilmos Steputaitienės ir bažnyčios giedotojų įdomus giesmių repertuaras, kitų veiklių paprapijiečių indėlis į kasdienę bendruomenės veiklą.
Būtent tos aktyvios parapijos veiklos rezultatas, tarsi vyšnaitė ant torto,  ir yra programa „5in1ׅ“, stebinanti savo unikalumu. Be skambių projektų, be rėmėjų paieškų, naudojant tik tai, ką dabar madinga vadinti „vietiniais resursais“ ji tapo tokia, kad gniaužia kvapą.

Malda – ryšio ieškojimas
Paviršutiniškumas, skubėjimas – šiandieninės visuomenės gyvenimo palydovai. Bėgti greitai, dalyvauti karjeros ir sėkmės lenktynėse, visose veiklose ir gyvenimo srityse būti „-iausiu“. Dieve sergėk, neatsilikti nuo neakivaizdžiose varžytuvėse be nugalėtojų. Tad dažnam ir malda tampa, švelniai tariant, tų gyvenimo prizų kaulijimu. Dieve duok tą, aną, na ir dar va šitą… Arba mainais: jei aš, Dieve, sukalbėsiu kelis poterius, norėčiau už skirtas penkias minutes mašinalaus burbėjimo gauti va tai… Jei tik apskritai belieka laiko melstis. Ir štai pirmoji „5in1“ dalis: malda. Tai – santykio ne tik su Dievu, bet ir su savimi mezgimas. Ir neįkyrus patarimas: pirmiausa ne prašyti to, ko stokojame, o padėkoti už tai, ką Dievo gerumo ir dosnumo dėka jau turime.

Istorijos pamokos
Antroji iš penkių edukacijos dalių – istorija. Ir vėl, kitokia, nei įprasta. Ne enciklopedinės žinios apie bažnyčią ir Kamajus. Mat parapijos žmonės nė nesiruošia konkuruoti su visažiniu „gūglu“. Juk į edukaciją ir ateinama to, ko nerasi niekur kitur. Antai, kiek bažnyčių Lietuvoje pavadinta jos globėjo vardu? Keista, tačiau viso labo… 17-ka. Pažintis su bažnyčios istorija, menančia ir pakilimo laikus, ir Antrojo pasaulinio karo siaubą, ir okupacijos pasekmes.
Tai proga susipažinti ir su Kamajais: su kunigo Antano Strazdo paveldu, su jo vardo gimnazijos veikla, su miestelio istorijos akcentais.

Atrasti ir pažinti
Trečioji edukacijos dalis – pažintis su bažnyčia. Su joje saugomomis kultūros paveldo vertybėmis. Tačiau jas reiks surasti patiems. Ne paklusniai tapnojant ir žiūrint ten, kur rodo gidas. Ne pro ausis praleidžiant paruoštą informaciją. O ieškant jos patiems, pagal pateiktą bažnyčios planą. Tokio kultūros vertybių pristatymo idėją, pasak jo sumanytojos S. Turkevičienės, išsirutuliojo po orientacinio žygio parapijos surengtoje vaikų stovykloje.  
Ir sekant planu paaiškėja, kad nedidelio miestelio bažnyčioje yra išties unikalių dalykų. Kurie kalba apie mūsų valstybės istoriją, geopolitinę, kultūrinę svarbą, reprezentuoja mūsų šalį. Štai Šv. Stepono – Vengrijos karaliaus skulptūra. Kokiais keliais ji atsidūrė Kamajuose, nėra žinoma. Tačiau ji liudija Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ryšius ir svarbą Rytų Europoje, jos dinastinius, politinius, ekonominius ryšius. Simboliška, kad šios statulėlės kopiją 2012 m. tuometinis premjeras Andrius Kubilius įteikė į Lietuvą atvykusiam Vengrijos premjerui Victorui Orbanui. Ir ši statulėlė – viena iš trijų Lietuvoje esančių sakralinio meno pavyzdžių, liudijančių Lietuvos ryšius su Vengrija.

Parapijos lobynas
Sakralinis menas – unikalus. Skirtas žmogaus rankų darbo dėka liudyti Dievo didybę. Per ilgus parapijos gyvavimo šimtmečius sukaupta daugybė gražiausių jo pavyzdžių. Nuo preciziškai siuvinėtų stulų, iki kerinčio liturginių indų grožio. Ir visa tai atkeliavę iš amžių glūdumos, kai kiekvienai liturginio drabužio detalei sukurti buvo skiriama dešimtys valandų rankų darbo, žvakės šviesoje smulkiausiais dygsniais, be teisės klysti…
Atrinkti įdomiausius, unikaliausius parapijos lobyno turtus buvo pasitelkta gausi konsultantų komanda: Obelių šv. Onos parapijos klebonas Laimonas Nedveckas, Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, operos režisierius Gediminas Šeduikis, dr. doc. Irena Ramaneckienė, dr. Aldona Vasiliauskienė, Utenos kraštotyros muziejaus direktorė Lilija Jovarienė… Gausus bendradarbių, konsultantų sąrašas liudija ne tik titaniškas pastangas rengiant parodą. Bet ir jos svarbą. Kiekvieno eksponato, kiekvieno žodžio jo apraše pasvertą ir apgalvotą vertę. Čia nėra vietos atsitiktinumui, atsainumui. Tai rodo didžiulę rengėjų pagarbą „5in1“ lankytojams, tiksliau sakyti, dalyviams.
Kiekvieno eksponato unikalumą atskleidžia itin asketiška bažnyčios koplytėlės aplinka. Čia neužgožti interjero puošybos detalių, rūsčiame mūro fone subtiliai apšviesti eksponatai prabyla visu savo grožiu ir didybe.

Interaktyvu be kompiuterio
Penktoji edukacijos dalis – interaktyvioji zakristija. Vien išvydus tokį pavadinimą, tikėtina, kad lankytojai bus pakviesti į kažkokią virtualią erdvę. Kur kiekvienas eksponatas kalba, pypsi ar žybsi. Nejaugi ir po šimtamečiais Kamajų bažnyčios skliautais įsibrovė moderniosios technologijos? Nejaugi nedidelė parapija investavo didžiules lėšas virtualybės kūrimui?
Ir vėl „5in1“ rengėjai neprikišamai moko: dėmesį gali patraukti ne tik žybsintys mygtukai ar prašmatnios instaliacijos. Bet ir kaligrafiškai ranka išraitytos teksto raidės. Baltame lape. Ant sienos.
Interaktyvumas nereiškia virtualumo. Atvirkščiai, čia viskas tikra. Ranka paliečiama. Be tikrų ar menamų ribų. Čia pat – liturginiai indai. XIX a. vargonėliai. Kuriais galima pabandyti groti. Jei tik užteks noro padirbėti minant jų pedalus. Ant sienos pakabinti klausimai. Kurių atsakymus rasti nesunku: tereikia pakelti klausimo lapelį.
Klausimų-atsakymų aplankas ant stalo. Kuriame sudėti Kamajų parapijiečių klausimai ir atsakymai į juos. Čia kalbama apie tai, kas įdomu, rūpi, ko ne visuomet išdrįstama klausti…
Ir vėl trinamos ribos tarp vartoti ir dalyvauti. Užuot bylojus, kalbėti. Detalėmis, akcentais, netgi tyla. Užuot brukus prikišamai, leisti ieškoti. Ir atrasti. Prireikus – užvesti ant kelio. Ir todėl, čia grįžtama. Dar ir dar kartą.

Apie edukaciją „5in1“

Pandėlio, Panemunio, Skapiškio parapijų klebonas Albertas Kasperavičius:

„Su grupele Pandėlio parapijos tikinčiųjų dalyvavau Kamajų parapijos edukacijoje „5 in 1“, kurią mums vedė klebonas kun. Andrius Šukys.  Mano žvilgsniu, ši edukacija – ir aktuali, ir įtraukianti, skatinanti diskusijoms, svarstymams, ieškojimams, pažadinanti tikinčiuosius gilinti tikėjimo žinias. Ši edukacija puikiai iliustruoja sveiką klasikinę tikėjimo nuostatą: tikiu kad pažinčiau, pažįstu kad tikėčiau.
Kai daugelis bažnyčių po pamaldų lieka uždaros, yra sveikintina, kad Kamajų bažnyčia yra ne tik atvira sakrali erdvė maldai, bet edukacijos dėka įvedanti į Bažnyčios lobyną, kuris daugeliui yra nepažįstamas. Per šią edukaciją, per jos eksponatus, per išradingai keliamus klausimus  žmonės suintriguojami leistis į tikėjimo kelionę ir pasitikrinti tikėjimo žinias. Edukacijoje yra sveikai išlaikyta pusiausvyra tarp žaismingumo ir svaraus turinio pateikimo.  Ji yra ypatingai svarbi, nes  daugelio tikinčiųjų tikėjimo žinios yra labai skurdžios. Taigi, „5in1“ yra puiki daugelio malonių ir dvasinį išprusimą ugdančių priemonių visuma.
Stebėdamas giliau edukacijos pristatymą, suvokiau, kad pati edukacija yra ne lengvos improvizacijos, bet intensyvaus kelių metų ieškojimo ir kartu kryptingos vizijos rezultatas. Dalyvaudamas edukacijoje ir klausydamas klebono suvokiau didelis nuopelnas yra parapijiečių „įgalinimas“ parapijinei veiklai, be kurio nebūtų buvusi įmanoma ši edukacija, ir daugelis kitų gerų iniciatyvų parapijoje...  Edukacijos rezultatas buvo uždegtos parapijiečių širdys ir praplėstas jų tikėjimo akiratis. Kamajų parapijos klebonui ir jo bendraminčiais norisi linkėti toliau eiti šiuo kūrybiniu keliu“.

Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikos rektoriaus kun. dr. Gediminas Jankūnas:

„Skirtingose parapijose yra skelbiama ta pati Evangelijos Žinia. O būdai ir metodai labai priklauso nuo parapijos kunigo atsidavimo, kūrybiškumo ir pasauliečių noro dirbti kartu. Tai – ir savanorystė, ir mecenatystė, ir bendrojo gėrio siekis. Kiekvienas žmogus apdovanotas talentu kurti ir dalintis, todėl skirtingų parapijų susitikimas ir gerosios patirties sklaida – viena esminių šiandienės Bažnyčios išraiškos formų, liudijant Kristaus asmenį čia ir dabar“.

Eleonora Vitkevičienė, pandėlietė:

„Su Pandėlio tikinčiųjų bendruomene lankėmės Kamajų bažnyčioje. Labiausiai įsiminė kunigo Andriaus paskaita – pristatymas. Žavėjausi kunigo pasakojimu apie bendravimą su tikinčiaisiais, jų veiklą, įvairias idėjas kaip bažnyčią padaryti atvirą ir svetingą ne tik bendruomenei, bet ir kiekvienam į ją užėjusiam. Bažnyčios erdvės pritaikytos įvairiai veiklai: eksponuojamos bažnytinės relikvijos, liturginiai rūbai, daug metodinės medžiagos, paruoštos jaunimo ugdymui, naudojamos informacinės technologijos. Juntamas didžiulis kunigo norą bažnyčią pateikti šiuolaikiškai, patraukliai. Kunigas moko tikinčiuosius prisiimti atsakomybę už parapijos veiklą ir jos materialinę padėtį, įtraukia parapijiečius į lėšų bažnyčiai rikimą, puoselėja svetingumo bei atvirumo kultūrą (veda ekskursijas, priima turistus), ieško patrauklių bendravimo formų, skatina bendradarbiavimą, kitų bendruomenių lankymą“.