Šimtadienio šventėje žiūrovai leipo juokais, vaidyba ir dekoracijos stebino profesionalumu (foto+video) (3)

Publikuota: 2019-02-09 Kategorija: Renginiai
Šimtadienio šventėje žiūrovai leipo juokais, vaidyba ir dekoracijos stebino profesionalumu (foto+video)
Monikos Meilutės nuotr. /

Abiturientai pradėjo skaičiuoti dienas – iki pirmojo egzamino jiems liko 100 dienų. Dar 100 dienų mokyklos suole, dar 100 dienų klasės draugų apsuptyje. Šio gražios, jautrios, bet tuo pačiu ir džiaugsmingos šventės proga Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos vienuoliktokai dvyliktokams surengė tradicija tapusią šventę – šimtadienį.

Kaip ir kasmet – stebino originalumu

Vienuoliktokai mokyklą palikti besiruošiantiems dvyliktokams kasmet rengia didžiulį pasirodymą. Ankščiau – mokyklose, dabar – Rokiškio kultūros centre. Kasmet rengiamos šventės išsiskiria originalumu, atskleidžia, galbūt, dar nežinomus mokinių talentus, o žiūrovus priverčia krūpčioti nuo vis daugiau ir daugiau naudojamo ironijos kiekio, juoktis iš įžvalgų apie mokinius bei mokytojus, bei ploti, ploti, ploti…

Šie metai – ne išimtis. Vienuoliktokai dvyliktokams parengė itin originalų pasirodymą, kuris renginio dalyvius nukėlė į virtualią erdvę, iš kurios, kaip buvo žadama, sugrįš visi. Renginio pradžioje buvo prašoma salę palikti tiems, kurie bijo būti įžeisti ar išjuokti – kaip pranešė iš garsiakalbių sklindantis balsas salę paliko vienas asmuo. Aišku, tai – tik pasirodymo dalis.

Aidintis juokas ir jautrumo akimirka

Didžiosios salės scenoje vyko pamoka. Tačiau į suolus susėdę mokiniai nesulaukė mokytojos. Iš suolo pakilo vienas, antras. Vėliau trečias, ketvirtas mokinys. Kol galiausiai klasėje liko du mokiniai. Iš garsiakalbių sklindantis balsas jiems pasiūlė pažaisti… žaidimą. Virtualioje erdvėje. Jiems tereikia pereiti 12 lygių, kurie bus tik pramoga. Juk po to viskas grįš į senas vėžes. Tikriausiai.

Virtualios realybės akinius užsidėjusi pagrindinė spektaklio veikėja kartu su bendraklasiu persikėlė į vis kitus pasaulius, kuriuose, įvykdę tam tikras misijas, iš tos “šalies” veikėjų turėjo išgauti raktą, padėsiantį patekti į tolimesnį lygį.

Kiekviename lygyje buvo visko: automobilių lenktynių, spurgomis apsirengusių merginų šokių, šokių pamokų, repo vakarų, policijos komisariato akimirkų, kovų su piratais, vienuolių šokių ir dar daug, daug visko. Žinoma – ne veltui. Visur buvo paminėti labiausiai “pasižymėję” mokiniai, pabrėžtos klasių auklėtojų ydos bei juoką keliantys įpročiai. Jau nuo pat pirmosios scenos salė leipo juokais bei negailėjo aplodismentų. Žiūrovus žavėjo ir profesionaliai parengtos dekoracijos: apšvietimas, projekcijos, aktorių apranga.

Renginio metu nepamirštas ir ilgaamžio mokyklos direktoriaus Gedimino Matiekaus atminimas – scenoje užgesus šviesoms, o šypsenas pakeitus nostalgiškoms emocijoms scenoje sužibo dešimtys žvakučių. Tarp trikampiu išsirikiavusių mokinių rankose nešinių žvakeles iš didžiulės juodos erdvės pasigirdo trumpas palinkėjimas dvyliktokams ir skatinimas perduodamą raktą panaudoti tinkamai. Šią jautrią akimirką salėje vyravo absoliuti tyla, o vienuoliktokams paliekant sceną juos išlydėjo ovacijos.

AČIŪ, AČIŪ, AČIŪ...

Renginio vedėjams perėjus visus lygius į salę sugužėjo visi pasirodymo dalyviai sudainuoti paskutinei dainai. Jų atliekamą dainą, sukurtą pagal Marijono Mikutavičiaus kūrinį “Pasveikinkit vieni kitus”, lydėjo dvyliktokų, jų tėvų ir draugų aplodismentai ir garsus, kelias dešimtis kartų abiturientų kartotas AČIŪ.

Išeinantys pasirodymo svečiai negailėjo liaupsių reginio kūrėjams, o nuostabios dekoracijos ir neįtikimai profesionali vaidyba atmintyje gyvuos dar ilgai – juk beveik dvi valandos pilnai salei žmonių praėjo beveik nepastebimai.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą