Šimtadienio šventė – graži tradicija, leidžianti trumpam pamiršti artėjančių egzaminų maratoną (pasirodymo video+foto) (0)

Publikuota: 2018-02-11 Kategorija: Renginiai
Šimtadienio šventė – graži tradicija, leidžianti trumpam pamiršti artėjančių egzaminų maratoną (pasirodymo video+foto)

Dvyliktokai jau pradėjo skaičiuoti paskutines 100 dienų, likusias iki egzaminų. Šios likusios dienos tradiciškai pažymimos šimtadieniu, kurį Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto „Romuvos“ padalinio abiturientams padovanojo vienuoliktokai.

Vienuoliktokai pakvietė į prabangų „Romotelio“ viešbutį

Kiekvienais metais jie stebina išradingomis temomis, nepriekaištinga vaidyba, mokėjimu įkūnyti dvyliktokus ir atskleisti jų charakterius. Šįkart abiturientai buvo pakviesti į „Romotelį“– į prabanga tviskantį viešbutį, kuris siūlo pasimėgauti grožio procedūromis, užsukti į sporto salę ar paragauti gardžių restorano patiekalų. Jau nuo pat pirmųjų akimirkų salė leipo juoku.

Vienuoliktokai nepamiršo įkūnyti dvyliktokų auklėtojų, iš savo kėdžių kvietė pakilti dainuojančias dvyliktokes, kurių buvo paprašyta sudalyvauti „karaoke vakare“. Žinoma, viskas nebuvo taip paprasta – projektoriaus ekrane rodomi žodžiai visai nesutapo su grojančia fonograma. Buvo visko: seselėmis persirengusių ir šokančių vaikinų, pasipiktinusių valytojų, grožio procedūromis nepatenkintų klienčių, sporto salėje apsilankiusių tiek vaikinų, tiek merginų bei daug kitų akimirkų, vertusių juoktis iki ašarų.

Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto „Romuvos“ padalinio vienuoliktokės – Agnė Ruzgutė, Kamilė Kulytė ir Miglė Jasaitytė, pasidalino įspūdžiais, ruošiant šimtadienio šventę bei emocijomis, jam pasibaigus.

Kamilė Kulytė, Agnė Ruzgutė ir Miglė Jasaitytė

„Viskas prasidėjo nuo temos galvojimo. Apsvarstėm nemažai įvairių idėjų ir supratom, kad norim kažko tokio, kas įtrauktų įvairius, tarpusavyje nesusijusius žmones – sportininkus, vairuotojus, šokėjus bei kitus. Taip ir prilipo viešbučio idėja. Didelių bėdų rašant scenarijų nekilo, nes iš anksto žinojom, ką norėsim papasakoti. Sudėlioję viską į savas vėžes diskutavome, ar mums reikalingas režisierius. Priėjome prie išvados, kad bandysime patys, kadangi šimtadienis yra mokyklos šventė, kurią organizuoja mokiniai, mokytojai. Norėjome parodyti, kad galime sukurti gerą spektaklį ir be jo pagalbos. Daug laiko skyrėme svarstymams, kokius abiturientus išskirti bei vaizduoti. Galiausiai, pasirinkome ryškiausius gimnazijos mokinius – vieni išsiskiria savo būdu, elgesiu, pomėgiais, o kiti – išskirtiniu makiažu. Dvyliktokų auklėtojas vaizdavome pačioje pradžioje. Keturios iš jų dėsto skirtingas kalbas, o penktoji – tikybą. Pamanėme, kad kiekviena galėtų prisistatyti skirtingai, atsižvelgiant į jų dėstomą dalyką. Taigi, žinojome, kad ši scena – be galo nuotaikinga, todėl privalo būti renginio pradžioje. Esu dėkinga mūsų, vienuoliktokų, pačių pačiausioms auklėtojms nes, pavyzdžiui, įkūnijant abiturientų auklėtojas, jos mums padėjo atrasti ribą, kada iki tikrojo vaidmens dar trūksta, o kada yra perspausta. Prie finalinės dainos prisidėjo mūsų mokyklos muzikos mokytojas Egidijus Kundrotas,  dėl techinių dalykų (šviesų, garso) kreipėmės į Neringą Danienę. Be galo dėkojam mokyklos direktorei Dianai Guzienei už „viešbučio valdytojos“  kalbą, kuri užvedė publiką ir už supratimą, kad organizuojant tokį didelį renginį ir  skiriant jam visus vakarus ir naktis, laiko vis tiek neužtenka. Šiuo metu jaučiuosi labai pasimętusi. Negaliu patikėti, kad visos bemiegės naktys, sekinančios repeticijos, tarpusavio nesutarimai baigėsi. Per šį „šimtadienio laikotarpį“ visi be galo suartėjome, pažinome vieni kitus, suvokėme, kad tokie dalykai moko mus planuoti laiką, būti atsakingais, supratingais bei išklausančiais vieni kitus. Išmokome laisvai kalbėti prieš didžiulę auditoriją, tvarkingai bei laiku atlikti savo darbus.“, – atviravo Agnė Ruzgutė.

 „Šimtadienio organizavimas – daug sunkesnė užduotis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Visi tuo įsitikinome ir negalėtumėme paneigti. Nuolatinės repeticijos, savaitgaliai mokykloje tapo mūsų kasdienine rutina, kurios dabar, manau, net pasiilgsime. Be viso to, stengtis buvo verta. Akimirka, kai stovėdamas scenoje ir dainuodamas paskutinę dainą jauti nugaroje bėgančius šiurpuliukus ir matai nuostabą išduodančias dvyliktokų šypsenas, atperka visus ilgus vakarus! Mūsų tikslas pasiektas, teigiami dvyliktokų, auklėtojų ir mokytojų atsiliepimai tik įrodo, kad sukūrėme ypatingą reginį. Džiaugiuosi, kad dirbdami kartu ir siekdami bendro tikslo, tapome tokie vieningi. Šis šimtadienis privertė pažinti daugelį iš naujo, atrasti naujus draugus ir svarbiausia – pasijausti kažko didelio ir svarbaus dalimi!“, – įspūdžiais dalinosi Kamilė Kulytė.

„Labai daug laiko praleidome analizuodami dvyliktokus. Galvojome, kaip juos pavaizduoti, stengėmės neperspausti, o tuo pačiu norėjome priversti juos nusijuokti iš žinomų situacijų. Paskutinysis etapas, užėmęs be galo daug laiko, man buvo pats sunkiausias – vaidinimas. Turėjau įkūnyti dvi paneles, kurios nei tarpusavyje, nei su manimi yra visiškai nepanašios. Darbas buvo nelengvas, tačiau labai įdomus. Pats šimtadienis, ruošimasis jam man davė išties daug patirties, išmokė prisiimti didelę atsakomybę, nes paskutinėmis savaitėmis repetavome labai daug. Turėjome aukoti pamokas ir savo laisvalaikį, kad galutinis rezultatas būtų nepriekaištingas. Paskutinės repeticijos man atėmė žadą. Negalejau patiketi, kad mes padarėme tokį nuostabų renginį. Visos repeticijos atsipirko šimtu procentų. Šimtadienio dieną kojos vis tiek drebejo, nors jautėmės kaip niekad tvirti. Tikriausiai ne iš baimės, o iš džiaugsmo ir malonaus jaudulio. Labai didžiuojuosi ne tik savo laida, bet ir mūsų auklėtojomis, kurios įdėjo be galo daug darbo ir kantrybės.“, – šimtadienio emocijomis dalinosi Miglė Jasaitytė.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą