Baltų vienybės diena – ant Moškėnų piliakalnio palydėta saulė (1)

Rokiškis švenčia 518-ąjį gimtadienį. Jo renginiai trunka net keturias dienas. Rugsėjo 22-oji – ypatinga diena: rudens lygiadienis, arba kitaip – Lygė. Visose archajiškose tautose ši diena – viena iš keturių gamtos ir laiko virsmo ribų. Ji, kaip tikėjo protėviai, turėjo magišką galią.

Jau susiklostė tradicija rudens lygiadienį sutikti ant Moškėnų piliakalnio. Šįsyk norinčiųjų palydėti saulę istorinėje vietoje buvo tiek daug, kad rajono policijai net teko reguliuoti eismą. Patekti ant piliakalnio viršaus nebuvo taip paprasta: kiekvienam reikėjo „sumokėti muitą“: nuo piliakalnio papėdės užnešti akmenį ketinamam statyti šimtmečio aukurui. Prieš įžengiant į piliakalnio aikštelę – ritualinė apsiplovimo apeiga: nusiprausti rankas ir nusišluostyti jas lininiu rankšluosčių. Prie improvizuoto aukuro šventės dalyviai sustojo ratu rankoje laikydami tautiškas juostas. Pagoniškas apeigas atliko žyniai Venecijus Jočys ir Eglė Samulytė: jie pagarbino senuosius dievus, jiems atnašavo rugių ir apeiginio gėrimo.  Po to visi susirinkusieji laužė simbolinį duonos kepalą.  Į vis kaitresnę aukuro liepsną žyniai paragino mesti savąją auką: kokį simbolinį daiktą. Neturintiesiems ką paaukoti – siūlė mesti į aukurą javų varpas. Jei noras materialus, tuomet jį į ugnį reikėjo įmesti dešine ranka, o jei prašyta dvasinių turtų ar sveikatos, – tuomet aukoti reikėjo kaire ranka.

Po apeigų, nusileidus saulei, metas linksmybėms. Savo pasirodymais džiugino Žiobiškio folklore ansambilis, Vilniaus karininkų ramovės kolektyvas atliko patriotines dainas. O Viesitės (Latvija) pučiamųjų orkestras džiugino smagiomis melodijomis.

Kalną padabinę pagoniškieji simboliai: pusmėnulis, ožys ir kiti ženklai, nupinti iš šiaudų, atkakliai nenorėjo degti. Ir tam, kad šie nušviestų tamsėjantį dangų, prireikė imtis pagonims nežinomų priemonių: šiek tiek palaistyti degiuoju skysčiu.

Šventės svečiai ragavo obuolių pyragų, giros ir kitų šiam metui tinkamų skanėstų.