LT100-čio idėja, netapusi „vežančia“ svajone (1)

Kodėl Lietuvos 100-čio jubiliejus netapo visus mus vienijančia idėja? Netapo tokia pat svajone, kokia, tarkime, buvo siekis įstoti į Europos Sąjungą arba NATO? Netapo tokia pat svajone, tokia pat idėja, tokiu pat siekiu, kuris telkė mus Baltijos kelyje?

Kodėl Baltijos kelyje susirinko apie 1 milijonas Lietuvos gyventojų, o štai prabėgus beveik 30 metų nuo Baltijos kelio, minint sausio 13-osios metines šios datos paminėti Nepriklausomybės aikštėje susirinko vos pora šimtų žmonių? Juk jei ne ta sausio 13-oji, tai ir vasario 16-osios šimtmečio šiemet galbūt net neminėtume. Kas atsitiko?

Kodėl Lietuvos laisvės gynėjai, Laisvės premijos laureatai, disidentai, didžiausi kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę šiemet sako nešvęsiantys šimtmečio, nesidžiaugsiantys šia sukaktimi? Kas nutiko?

Kodėl mūsų gyvenimo karčioji tiesa yra iki šiol neregėtai gausus jaunosios kartos emigravimas iš Tėvynės ir nacionalinės idėjos krizė. Ar Lietuva išliks išgyvendama ir Europos tapatumo nuosmukį? Kur tie šaltiniai, iš kurių galime semtis jėgų ir sustabdyti spartėjantį Lietuvos nykimą? Skaičiuodama savo naujojo valstybingumo šimtmetį, Lietuva patiria ir savo paskutiniąją lemtį – gyvena kriptoidėjų pasaulyje. Netikrame, nenatūraliame, dirbtiniame, paslėptų dalykų pasaulyje.

Šiemet šimtmetį pasitinkame su transparantais, švilpukais, paradais ir dirbtine pompastika. Kaip kokioje Šiaurės Korėjoje ar „geriausiais“ sovietmečio laikais. Savivaldybės viena per kitą anonsuoja renginius, kurie paprastiems, eiliniams žmonėms kelia tik pasidygėjimą. Akcija „100 bučinių Lietuvai”, akcija „Ilgiausias laiškas Lietuvai”, akcija „100 laisvės laužų”, akcija „Jaunimo eisena“. Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų laisvės kovotojų palaikų paieškai Finansų ministerija skiria 140 tūkst. eurų. Jubiliejinės knygos leidybai viena savivaldybė skiria 7000 eurų, nors moksleivių pratybos sąsiuviniams pinigų nėra. Aukščiausi šalies vadovai ragina „švęskime Valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejų, aktyviai dalyvaukime renginiuose, o išradingiausiai šventusius Vasario 16-ąją apdovanosime”. Švęskite ir gausite dovanų. Kaip sakė viena garsi FB personažė: „šventes reikia švęst“.

Toks LT100-metis man kažkodėl primena kriptošventę. Netikrą idėją, kaip kokį netikrą, paslėptą, „kripto“ pinigą. Viskas atrodo dirbtina ir nenatūralu, kaip kokiame gūdžiame sovietmetyje, kai visi būdavo išvaromi į pompastiškus paradus. Kaip netikros ašaros, mirus kokiam nors Brežnevui ar kokiam nors Kim Jong-Ilui (Kim Čen Irui), kuris, reikia pastebėti, oficialiai mirė „nuo fizinio ir psichologinio pervargimo, dirbdamas dėl savo tėvynės gerovės“.

Tai sakykite man, kuo dabar Lietuva šioje vietoje skiriasi nuo Šiaurės Korėjos? Žmonės skursta, pavargę nuo pseudoreformų, dvigubų standartų, neteisybės ir betvarkės, nuo netikrų pažadų ir veidmainystės, o čia prašom už dovanas šokite ir dainuokite, nes taip reikia.

Bet juk žmonės nekvaili. Jie mato koks yra realus gyvenimas ir koks yra tas, kurį mums bruka, perša, kaip kokią kriptoidėją.

O kaip visa tai atrodo jauno žmogaus akimis. Akimis to žmogaus, kuris mokykliniuose istorijos vadovėliuose nesužinos, kas skraidė virš Baltijos kelyje susikibusių žmonių ir barstė jiems skrajutes? Ten, prie patriotizmo rubrikos bus išvardinti kiti asmenys. O „neparankių“, „nepatogių“ politikų „nuopelnai“ bus atspindėti visai kitame kontekste. Jei netikite, pavartykite istorijos vadovėlį 12 klasei „Laikas“. Istorija – kriptomokslas, pasakysite. Gal ir taip. Bet ar nuo to kas pasikeis? Ne.

Jei norime, kad pasikeistų, tai mums reiktų ne kriptoidėjų, bet tikrų dalykų. Šiandien labiausiai mums trūksta realaus matymo, realaus gyvenimo vertinimo, realios politikos ir tikrų dalykų. To ir linkiu LT100-čio proga. Daugiau realios tvarkos ir daugiau realaus teisingumo.

Remigijus Žemaitaitis, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas