Sekmadienį Lietuva taps istorinio įvykio liudininke (0)

Birželio 25-ąją 14 val. pirmą kartą Lietuvos istorijoje, Vilniuje vyks skelbimo palaimintuoju apeigos. Joms vadovauti popiežius Pranciškus siunčia Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Angelo Amato. Vilniaus Katedros aikštėje palaimintuoju bus paskelbtas kankinys arkivyskupas Teofilius Matulionis. Jo gyvenimas – ne tik ištikimybės savo tikėjimui, pareigai, savo tautai ir valstybei, bet ir okupuotos Lietuvos skaudžios istorijos, pasipriešinimo totalitariniams režimams atspindys.

Kaip teigia Lietuvos vyskupų konferencija, beatifikacija – skelbimas palaimintuoju – yra ne tik asmens dorybių  pripažinimas, bet ypač Dievo darbų per tą asmenį atpažinimas. Juk kiekvienas palaimintasis ar šventasis savo gyvenime vadovaujasi Dievo valia, todėl jų gyvenimai mums tampa spindinčiais Evangelijos įkūnijimo konkrečiose situacijose pavyzdžiais. Garbingojo Teofiliaus gyvenime Bažnyčia atpažino svarbiausius dalykus, kuriuos Dievas nori mums perteikti: ištikimybę Evangelijai, tarnavimą Bažnyčiai, artimo meilę ir rūpinimąsi tikėjimo skleidimu – misijomis.

Ką reiškia mums, tikintiesiems, turėti dar vieną palaimintąjį? Kuo tai svarbu mūsų valstybei ir visuomenei? To „Rokiškio Sirena“ klausė Kamajų, Salų ir Duokiškio kleboną Andrių Šukį. „Lietuva - kuklus kraštas savo palaimintujų ir šventųjų skaičiumi. Nuslopusi katalikybė verčia iš naujo imtis darbo: permastyti ir susipažinti su tikėjimo esme. Tai privalu daryti kiekvienam tikinčiajam. Paskelbimas palaimintuoju - reali galimybė išsiaiskinti kuo tikima ir kodėl. Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio asmens dėka susipažinti ir su Bažnyčios veikla jo gyvenimo laikotarpiu, išryškinti svarbiausias temas: išganymo esmę, amžinąjį gyvenimą, parapijos realybę. Maldos reikšmę žmogaus gyvenime. Ji – viso ko centre.Pastebėtina, jog iki paskelbimo palaimintuoju yra meldžiamasi už jį, po paskelbimo - meldžiama jo užtarimo“, – sakė pašnekovas.

Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimas ir veikla svarbūs ne tik katalikams. Jo gyvenimo istorija – pagarbos ir ištikimybės savo vertybėms, savo valstybei, savo tautai istorija.

Kaip teigiama oficialioje Teofilliui Matulioniui skirtoje svetainėje teofilius.lt, būsimas palaimintasis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar – Anykščių r.), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1891 m., aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1900 m. kovo 4 d., nes, suabejojęs pašaukimu, iš seminarijos buvo išstojęs ir vėl priimtas po trejų metų. Tais oačiais metais jis buvo paskirtas vikaru į Varaklianų parapiją, bet netrukus perima klebono pareigas Bikavos parapijoje (Latvija, Latgalos regionas). Vietinė aristokratija nelabai palankiai priėmė jaunąjį kleboną, bet Bikavoje jis vis dėlto tarnavo beveik 9 metus. Nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, T. Matulionis buvo atleistas iš klebono pareigų, nušalintas nuo bažnytinių pareigų, negalėjo viešai vadovauti pamaldoms ir privalėjo nuolat būti prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne. Atlikęs bausmę 1910 m. jis paskirtas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru. Jam pavesta organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją (už Nevos Vartų) ir rūpintis šventovės statyba. Nors faktiškai nuo 1911 m. kun. Teofilius vadovavo šiai parapijai, tačiau tik 1918 m. buvo paskirtas jos klebonu.

Po 1917 m. Spalio revoliucijos Rusijoje valdžią paėmus komunistams, kunigų sielovadinei veiklai imta visaip trukdyti. 1923 m. kun. T. Matulionis kartu su vyskupu Jonu Ciepliaku ir 15 kitų Peterburgo kunigų nuteistas trejus metus kalėti Maskvos kalėjime. Sutrumpinus bausmės laiką, kun. Teofilius 1925 m. grįžo į Peterburgą tęsti sielovadinio darbo, buvo paskirtas ir Mogiliovo katedros kanauninku. 1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI nominavo kan. Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliovo arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus vysk. Antano Maleckio pagalbininku. 1929 m. vasario 9 d. vyskupas A. Maleckis Peterburgo Švč. Marijos Širdies bažnyčioje dalyvaujant dviem liudytojams slapta konsekravo T. Matulionį vyskupu. Tais pačiais metais sovietų valdžia jį  vėl areštavo ir ištrėmė į Solovkų salas (Baltojoje jūroje). Čia jau įkalinti 34 kunigai buvo sudarę savo „komuną“ (bendruomenę) ir išsirinko vysk. Teofilių savo vyresniuoju. Šiam faktui paaiškėjus, jį iš Solovkų perkėlė į Peterburgo kalėjimą ir uždarė griežčiausio režimo vienutėje. Paskui išsiuntė į Ledianoje Pole vietovę dirbti sunkiausių darbų – kirsti miško. Alinantis darbas, šaltis, drėgmė ir prastas maistas pakirto jo sveikatą. 1933 m. vysk. Teofilių perkėlė į Maskvos kalėjimą. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. T. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. Vos kirtus SSRS sieną ir atvykus į Latviją paaiškėjo, jog T. Matulionis – vyskupas. To nežinojo nei kalėjimo viršininkai, nei kameros draugai. 1934 m. lankėsi Romoje, dalyvavo šv. Jono Bosko kanonizacijos iškilmėse ir audiencijoje pas popiežių Pijų XI, apie vysk. Teofilių taip pasakiusį: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį.“ Parvažiavęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Laikinojoje sostinėje, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose, ėjo šios arkivyskupijos oficiolo bei Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją Šv. Mikalojaus bažnyčioje Kaune, rūpinosi misijomis. 1943 m. mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, vysk. T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Jis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią, o artėjant frontui ragino kunigus likti savo tarnystės vietose. 1946 m. vysk. Teofilius buvo areštuotas, nes nesutiko bendradarbiauti su sovietine valdžia. Pradžioje buvo įkalintas Oršoje, vėliau – Vladimire, galiausiai atsidūrė Mordovijos invalidų namuose. 1956 m. vyskupui sovietinė valdžia leidoa grįžti į Lietuvą. Jis psigyveno Birštono klebonijoje ir perėmė vyskupijos valdymą iš kan. Juozapo Stankevičiaus. Negavęs sovietinės valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, vysk. Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Sėl to susilaukė valdžios nemalonės. 1958 m. vysk. Teofilių prievarta apgyvendino Šeduvoje (Radviliškio r.). 1962 m. Apaštalų Sostas jam „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą. Tų pačių metų rugpjūčio 20 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis mirė. Jo mirtis kelia tam tikrų abejonių: rugpjūčio 17 d. jo namuose sovietinis saugumas darė kratą. Tos kratos metu arkivyskupui buvo suleista neaiškių vaistų injekcija. Po trijų dienų jis mirė…