Liudo Dovydėno premija – už romaną, prie kurio driekiasi rokiškėnų eilės (3)

Eilė prie knygos... Toks reiškinys sunkiai beįsivaizduojamas XXI a., kai daugelis sukišę snapus į mobiliųjų telefonų, planšečių bei kompiuterių ekranus. Kai viešųjų ryšių specialistai vienu balsu tvirtina, kad mūsų liaudis vargiai beskaito ką nors ilgesnio, nei demotyvacija... Tam, kad Rokiškio krašto muziejuje per Liudo Dovydėno premijos teikimo ceremoniją perskaitytų knygos „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ ištrauką, režisierius Eligijus Daugnora, kaip prisipažino rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė, turėjo užlįsti be eilės ir bent trumpam išimti šią rokiškėnų itin graibstomą knygą iš apyvartos.

Solidi premija
Liudo Dovydėno premija – prestižinis apdovanojimas. Tiek garbės, tiek, kaip labai gražiai įvardino rašytojas Vytautas Martinkus, „aukso veršiuko“ – piniginės premijos išraiškos aspektu. Mat premija, kurią mecenavo kraštiečio, kilusio iš Čedasų krašto, išeivijos rašytojo Liudo Dovydėno sūnus Jonas, yra 5 tūkst. Eur. Ji skiriama už praėjusiais kalendoriniais metais parašytą geriausią lietuvių romaną. Šiemet įteikta jau vienuoliktoji premija.
Jos laureatas – poetas, prozininkas, vertėjas, žurnalistas Markas Zingeris. Premija skirta už 2017 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistą jo romaną „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“.

Žvaigždės pustuštėje
muziejaus menėje
Pagerbti laureato atvyko Lietuvos rašytojų sąjungos vadovė Birutė Jonuškaitė, vertinimo komisijos vadovė, viena sėkmingiausių pastarojo meto lietuvių rašytojų Kristina Sabaliauskaitė. Abi rašytojos – Liudo Dovydėno premijos laureatės. B. Jonuškaitė premiją gavo 2016 m. už romaną „Maranta“, o K. Sabaliauskaitė – 2015 m. už tuomet dar trilogiją „Silva rerum“ (2016 m. dienos šviesą išvydo ir ketvirtoji „Silva rerum“ dalis). Specialiai iš JAV į premijos teikimo ceremoniją atvyko mecenatas Jonas Dovydėnas.
Deja, premija buvo teikiama apytuštėje salėje. Tiesa, rajono vadovai pagerbė ceremoniją: laureatą sveikino Seimo narys Raimundas Martinėlis bei vicemeras Stanislovas Dambrauskas, rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis vyriausioji specialistė Janina Komkienė. Tačiau daug vietų menėje buvo tuščios. Kodėl? Galbūt to priežastis yra ankstyvas premijos teikimo laikas – 13 val. ne kiekvienas norintysis galėtų išsmukti iš darbo. Tačiau muziejininkai tik galvomis purto: per vienuolika metų buvo išbandyti įvairūs  variantai – ceremonija rengta ir gerokai po darbo, o rezultatas tas pats – salėje pilna tuščių vietų. Keista, kad netgi aktyviai rajono literatūriniame gyvenime dalyvaujančių žmonių salėje buvo mažoka.

Apie sėkmės receptą
Sveikindama laureatą, vertinimo komisijos vadovė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė atskleidė bet kurio literatūros kūrinio sėkmės receptą. Ji teigė, kad mūsų rašytojai, literatūros kritikai įsivaizuoja, kad lietuvių literatūra yra pasaulinės literatūros užkulisiuose. Todėl labai stengiamasi pavyti, prisitaikyti prie esą užsienyje vyraujančių tendencijų. Ir kartais tos pastangos atrodo keistokos: antai romano kategorijoje imti ir premijuoti kokią komiksų knygą.
O sėkmės receptas, pasak autorės, kurios romanai leidžiami didžiuliais tiražais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse, visur paprastas: lengvas, įtaigus, pagaulus pasakojimas. Tai jo trokšta viso pasaulio leidėjai. Ir Marko Zingerio knyga „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“, pasak Kristinos Sabaliauskaitės, yra ne tik šių metų, bet netgi pastarųjų dešimtmečių vienas geriausių lietuviškų romanų. Kuriame lengvas, pasitikintis, šmaikštus autoriaus pasakojimas sėkmingai balansuoja neperžengdamas gėrėjimosi savimi, narcisizmo ribos.
Lietuvos rašytojų sąjungos vadovė Birutė Jonuškaitė perskaitė kito šios premijos laureato Vytauto Martinkaus laišką. Jame keliami egzistenciniai literatūros klausimai: ar gali egzistuoti literatūra po Pirmojo pasaulinio karo, po Holokausto? Gali. Ir turi egzistuoti. Rašytojas elegantiškai analizavo knygos pavadinimą „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“. V. Martinkui „sėdėti Stalinui ant kelių“ yra visuomenės bendradabiavimo su okupacine sovietų valdžia metafora. Jis sako: mes visi sėdėjome Stalinui ant kelių – buvome tos visuomenės, kurią kūrė sovietinė sistema, dalimi ir talkininkais.

Sistemos spindesys
ir siaubas
Romanas „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ – tai pasakojimas apie Jašą Bliuminą. Tai 70 metų šeimos, giminės, Kauno, Lietuvos istorija. Pateikta su subtilios ironijos poskoniu. Režisieriaus Elgijaus Daugnoros perskaitytoje ištraukoje paradoksas – Jašos šeima visais įmanomais būdais stengiasi nepritraukti valdžios dėmesio. O Jaša laimi sąjunginį skaitovų konkursą ir atsiduria pačiam Stalinui ant kelių. Visuomenėje, kurioje nuo triumfo iki nebūties – vienas mirksnis. Kur prašymas parodyti pasą bene prilygsta mirties nuosprendžiui. Bliuminų šeimos ir Lietuvos delegacijos galva didžiulėje aukso fontanais tviskančioje Maskvos universalinėje parduotuvėje perka indų servizą dvylikai asmenų, o jo žmona suka galvą, kaip tas dvylika lėkščių užpildyti patiekalais, kai aplink – visuotinis stygius.
Todėl, kaip sako autorius Markas Zingeris, ši knyga tarsi dvidešimtojo amžiaus enciklopedija. Amžiaus, kurį kartais norisi išbučiuoti, o kartais jam spjauti į snukį.
Kalbėdamas apie savąjį kūrinį, Markas Zingeris akcentavo, kad jei autorius neturi savitos visaapimančio pasaulėžiūros, romano jis neparašys. Tarsi koreliuodamas mintį su XIX a. klasikais, kurių romanuose buvo atspindimas žmogaus gyvenimas nuo jo gimimo iki pat mirties. Jis teigia, kad postūmis rašyti šį romaną buvo širdies operacija. Tad ir savo kūrinyje jis plunksna it chirurgas skalpeliu preparuoja XX a., jo įvykius, visuomenę...
„Rokiškio Sirenos“ inform.