„Laisvės vardan“ – 22 kilometrai laisvei, atminčiai, bendrystei (0)

Publikuota: 2018-03-11 Kategorija: Kultūra
„Laisvės vardan“ – 22 kilometrai laisvei, atminčiai, bendrystei
„Rokiškio Sirena“ / Žygeiviai įsiamžino prie Nepriklausomybės paminklo.

Pėsčiųjų žygis „Laisvės vardan“ per penkerius metus tapo neatsiejama Kovo 11-osios šventinių renginių dalimi. Jis – kitoks, nei įprasti šventiniai renginiai: čia nėra skambių kalbų, patoso. Yra kilometrai pažliugusiais keliukais, miškų takais ir laukais. Yra bendrystė, drąsa ir pasiryžimas įveikti trasą. Yra broliškumas: kai pritrynus kojas bent keli iki tol nepažįstami žmonės ištiesia kuprinėje nešamą pleistro pakuotę, yra bendrystė – kai bendrakeleiviai pasiūlo vandens gurkšnį, šokolado gabalėlį ar sumuštinį. Yra energija  – kol vyresnieji valios pastangomis bando įveikti paskutiniuosius, pačius ilgiausius kilometrus, jaunimas jų pašonėje užkuria tikrą sniego mūšį.

Aktyviesiems – optimalus pasirinkimas

Šis žygis „Laisvės vardan“ – jubiliejinis, penktasis. Organizatoriams – bendrijai „Lemtis“ bei pilietinė iniciatyva „Partizanų takais“, pavyksta surengti gausų žygį netgi didelės konkurencijos sąlygomis: vos prieš nepilną parą iki šio žygio, buvo rengiami keli panašūs kitose šalies vietose. Tačiau rokiškėnų rengiamas tradicinis žygis jau turi savo gerbėjų ratą. O jis gausus: ir mūsų rajono žmonės, ir svečiai iš Vilniaus, Molėtų, Ukmergės. Skaičiuojama, kad partizanų keliais šį kartą žygiavo bent 200 asmenų.

Norintiems paminėti Kovo 11-ąją kitaip – be tradicinių kalbų ir raudų – toks žygis buvo optimalus pasirinkimas. Juolab, kad šiemet rajono kultūros įstaigos didesnį dėmesį skyrė Vasario 16-ajai, tad Kovo 11-osios renginių mažiau, jie kuklesni, labiau orientuoti į vyresnę publiką.

Įžengę iš rūko

Kelios minutės prieš žygį Nepriklausomybės aikštėje – gausybė spalvų ir šurmulio. Čia savo pajėgas rikiuoja jaunieji šauliai, jų pašonėje – nemažas skautų būrelis. Čia pat dalinamas neatsiejamas žygio simbolis – trispalvės juostelės. Jomis žygeiviai dabina krūtines, sega prie kuprinių. Organizatoriai rūpinasis ir žygeivių saugumu – dalinami atšvaitai. Kol kas žygeivių būrys mažesnis nei įprasta ir ima kirbėti abejonė: negi šiemet žygis sulauks mažesnio dėmesio? Ne – aikštė pilnėja akyse. Žygeivių gretose – įvairaus amžiaus žmonės. Nuo paauglių jaunųjų šaulių ir skautų, iki senjorų. Tarp žygio dalyvių – ir jauna rokiškėnų šeima: mama stumia vežimėlį, o tėtis veda už pavadėlio simpatišką šunelį. Negi jie taip pat ketina keliauti partizanų keliais? Jaunoji rokiškėnė sako, kad su mažyliu ji keliaus tol, kol bus patogu stumti vežimėlį: miesto keliais ir takais, bei vėl prisijungs prie grįžtančių žygeivių, o jos vyras kartu su augintiniu įveikė visą žygio trasą.

Šis žygis tuo ir patrauklus, kad yra demokratiškas: niekas čia rekordų nešturmuoja ir medalių nedalina. Tad visai nesvarbu, kiek kilometrų pavyks įveikti, žygeivių gretos priekyje ar pabaigoje įveiksite maršrutą. Tą primena žygio rengėjas Tomas Kazulėnas: niekas čia nesivaržo, kiekvienas renkasi sau patogiausią žygio tempą. Jei patyrėte traumą, nutrynė kojas – nėra ko aukotis ir eiti sukandus dantis: tuos, kurie patirs traumas ar paprasčiausiai pavargs, pavėžės lydintis automobilis.

Staiga aikštėje nuvilnija nuostabos šnabždesys ir visi gręžiasi į Rokiškio krašto muziejaus pusę. Nuo ten pro tirštą rūką į aikštę įžengia darni karių savanorių rikiuotė. Šiandien ji kitokia, nei įprasta – kariai į žygį keliauja pasipuošę amunicinėmis liemenėmis, su neseniai gautais G-36 automatais. Ne vienas praeivis sustoja pasigrožėti žygiuojančiais kariais. O jiems šis žygis – įprastas: Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-oji kuopa – etatinė „Laisvės vardan“ dalyvė.

Išklausę trumpą instruktažą, žygeiviai rikiuojasi ir vedami policijos automobilio su įjungtais švyturėliais suka pirmosios stotelės link. Ji – buvusiame Rokiškio aerodrome. Čia, kaip rodo informacinis ženklas, – rezistentų palaidojimo vieta. Istorikas Algis Kazulėnas pabrėžia, kad užrašas ganėtinai diplomatiškas: sovietiniai okupantai rezistentų nelaidojo: išsityčioję iš jų palaikų, tiesiog sumesdavo į duobes ir užkasdavo. Pagerbę žuvusiųjų laisvės kovotojų atminimą tylos minute, žygeviai suka Rokiškio krašto muziejaus link.

Bėgiais į stotį

Pro muziejaus rūmus, danielių aptvarą paežere gausi žygeivių vora suka Rokiškio ežero pakrante. Toliau – lauko keliukais pasiekia geležinkelio bėgius. Trasos maršrutas driekiasi jų pašonėje. Vyresnieji prisimena populiarų anekdotą apie tai, kaip du vyrukai, šliauždami bėgiais manosi lipą kopėčiomis ir išgirsta atvažiuojantį liftą. Tai dabar smagu bėgių pašonėje pašmaikštauti. O laisvės kovų laikotarpiu šie bėgiai buvo kelias į nežinią ir mirtį: jais tūkstančiai rajono žmonių: ūkininkų ir inteligentų, vaikų ir senukų gyvuliniais vagonais buvo išvežti į Sibirą.

Netrukus iš už posūkio išnyra Rokiškio geležinkelio stotis. Iš jos kelias Jūžintų gatve driekiasi į Sėlynę. Teoriškai, Sėlynė ranka pasiekiama: tereikia išeiti į judraus kelio Panevėžys – Daugpilis sankryžą, ten pasukti Kamajų link ir po poros kilometrų išnirs Sėlynės ženklas.

Partizanų takai driekiasi miškais ir laukais

Tačiau „Laisvės vardan“ eina partizanų takais. O jie judrių kelių itin saugojosi. Tad į Sėlynę žygeiviai žingsniavo ir kaimo keliukais, ir pramintu taku per ūkininko kukurūzų lauką. Čia, nužingsniavus apie aštuonis kilometrus, prasidėjo pirmosios traumos: vienas žygeivių sėdosi tiesiog ant sniego ir nusiavė batą. Kulne pritrinta pūslė, atrodytų, nedidelė smulkmena. Ir pirmosios pagalbos priemones žygeivis turi: iš kuprinės traukė pleistro lapelį. Tačiau šis žygis tuo ir unikalus, kad net iki tol nepažįstamus žmones sutelkia į vieną draugišką grupę. Todėl nestebina, kad tuoj pat nukentėjusiam žygeiviui į pagalbą atskubėjo nemažai bendražygių. Bendromis pajėgomis žaizda sutvarkyta ir žygeivis tęsė savo maršrutą. Vyresni, labiau patyrę žygio dalyviai stebėjo jaunimą: antai vienam paaugliui trumpo sustojimo metu nusprendus įsitaisyti tiesiog pakelės pusnyje, akimirksniu sureagavo kariai – jie vaikinukui liepė kuo greičiau keltis, antraip tęžtančiame sniege sušlaps drabužiai ir žygis užsibaigs peršalimu. Atokvėpio akimirkos metu iš rankų į rankas keliauja puodelis su karšta liepžiedžių arbata. Vienas karys greta žygiuojantiems žmonėms siūlo pasivaišinti saldainiais, kitas iš kuprinės ištraukęs maišelį, su bendražygiais dalinasi riešutais. Čia nestebina nepažįstamo žmogaus klausimas „Ar nepavargai?“. O žygis kirtimo pakraščiu ir miško pagrioviu suteikia jėgų: gaivus oras kvepia eglių sakais. Žygeiviai netrunka susiorientuoti vietovėje – netrukus jie kirs pagrindinį kelią netoli garsiojo miškininkų „Grybo“. Iš čia kelias suka į Šilo eiguvą. Greta žygiuojantys pataiso: tikrasis šios vietovės pavadinimas – Raisto eiguva. Kitąmet kovo 19-ąją bus minimas čia įvykusios skaudžios išdavystės septyniasdešimtmetis. Eigulys „Dalgis“, kuris jau 1947 m. tapo sovietinio saugumo agentu, 1949 m. kovo 19-ąją išdavė jo pasitikėjimą pelniusius Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės  štabo viršininką Kazimierą Jurevičių-Dobilą, kuopos vadą Antaną Baukį-Sakalą bei Ąžuolo būrio vado pavaduotoją Juozą Trimbelį-Tarzaną. Išdavikas Jonas Tervydis, emgėbistų vadintas Jonas Tervydis, emgėbistų agentas „Dalgis“, pamatęs partizanus, apsimetė, kad išvyko į Rokiškį neva duonos pirkti. Ir atvedė sovietinius smogikus. Už šią išdavystę jis pelnė „indulgenciją“: 1951 m. nebuvo nuteistas už miško grobstymą.

Kaip Litviniškis Sėlyne tapo

Įžengę į Sėlynę žygeiviai suskaičiavo: nukeliavo jau 15,6 km. Čia, prie paminklo Leonardui Grigoniui-Užpaliui, 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signatarui, žygeiviai sužinojo, kam jie turi būti dėkingi už dabartinį gyvenvietės pavadinimą. Pasirodo, dar tarpukariu ši gyvenvietė vadinosi Litviniškiu. Ir būtent jaunas mokytojas L. Grigonis pasiūlė ją pavadinti lietuviškesniu vardu – Sėlynė.

Čia, prie paminklo, metas dovanoms: Algis Kazulėnas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos vadovų padėkas įteikė Rokiškio Jurgio Kairio skautų draugovės vadovei Eleonorai Baršienei bei Pandėlio jaunųjų šaulių vadovei Rimai Žėkienei.

Ir čia žygeivių laukė maloni staigmena: 506-osios kuopos kariai savanoriai visus norinčiuosius pavaišino puikia arbata su medumi. Jį arbatai dovanojo karys savanoris Vytautas Statulevičius. Atsigaivinę arbata žygeiviai pro Ruopiškį pasuko Rokiškio link. Šie likę maždaug 6 km pasirodė patys ilgiausi. Tačiau ne visiems: jaunieji šauliai trykšte tryško energija ir žygį paįvairino smagiu sniego gniūžčių mūšiu. Kolona perėjo pagrindinį kelią, vedantį į Kamajus ir pasuko takeliu prie geležinkelio. Nors visoje trasoje žygeiviams buvo teikiama pirmenybė: kertant kelius policija stabdė eismą, prie geležinkelio vorai teko stoti praleisti keleivinio traukinio. Linksmai pamojavę jo keleiviams, pro Parokiškės kaimą žygeiviai atėjo į mikrorajoną. O ten ir iki Liongino Šepkos parko nebetoli. Ten garavo vaišės: lauko virtuvėje išvirta gardi kareiviška košė bei arbata. Pasivaišinę žygeiviai buvo apdovantoti simbolinėmis dovanomis: Lietuvos kariuomenės knygelėmis, lankstinukais bei kalendorėliais. Į organizatoriaus T. Kazulėno klausimą, ar ne per sunkūs buvo tie 22 žygio kilometrai, jo dalyviai šypsojosi: tikrai ne: juk lydinčiu automobiliu pasivažinėti norinčiųjų nebuvo.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video