Istoriją kaupti, ar ją analizuoti? (5)

Yra žmonių, kuriuos galima pavadinti istorijos kaupikais. Jie šventai tiki, kad kiekvienas medinis šaukštas, kubiliukas bei spragilas artimiausiu metu neabejotinai taps istorine „vertybe“, kuria grožėtis trauks šimtai užsieniečių. Tokių senovinių rakandų ekspoziciją galima rasti kone kiekviename kaime. Jos būtini reliktai yra sovietinis radijas, sovietinė mokyklinė uniforma ir sovietinių ženkliukų bei rublių rinkinys.
Toliau pažengę kaupia istorijos artefaktus, „ieško teisibės“ (jokiu būdu ne teisybės, – aut. past.) archyvuose. Su vienu tokiu gana toli pažengusio „teisibės ieškotojo“ atveju susidūrėme praėjusią savaitę.
Kuo skiriasi istorikas profesionalas nuo tokio ieškotojo? Ir ko tuos istorikus reikia mokyti mažiausiai ketverius (bakalauro) ar šešerius  metus (magistro) studijose universitete, jei va viena moterėlė ėmė, nuėjo į archyvą, paskaitė bylą ir šekit jums, apvertė visą Naujausiųjų laikų Lietuvos istoriją?
Nors senovės graikai istoriją vadino menu ir buvo ją pavedę mūzos Klėjos garbei, istorija visgi yra mokslas. Kaip matematikoje, norėdami išspręsti uždavinį, mokotės taisykles, kad ir, tarkime, garsiąją Pitagoro teoremą, taip ir istorijoje egzistuoja tam tikri principai ir taisyklės, nesilaikant kurių, istoriko darbas taptų, geriausiu atveju, sėkmingu ar nelabai romanu, parašytu istoriniais motyvais. Kodėl profesionalūs istorikai nesivelia į polemiką su nevykusiai išgarsėjusia rašytoja? Kai kurios jos klaidos tiesiog nepalieka vietos diskusijai. Galbūt verta žvilgtelti į kelias didžiausias.
Pirmiausia, pati baisiausia ir nedovanotina istoriko klaida yra anachronizmas: priskyrimas asmeniui ar reiškiniui tokių ypatybių ar savybių, kurių tuo laikmečiu nebuvo. Kur anachronizmas Adolfo Ramanausko-Vanago bylos atveju? Anachronizmas yra daryti prielaidą, kad sovietinis saugumas jo atžvilgiu atliko objektyvų tyrimą. Jei vertintume šių dienų kriminalines bylas, natūralu, kad tardytojai jas veda maksimaliai objektyviai, tiksliai užrašo parodymus, juos tinkamai įvertina.
Tikėti, kad sovietinio saugumo tardytojai A. Ramanauską-Vanagą kankino ir tardė, norėdami išgirsti iš jo lūpų tiesą, naivu, ir, deja, juokinga. Tiesą pasakius, jiems iš laisvės kovotojo reikėjo visko, išskyrus tiesą. Apskritai, jau nuo vėlyvųjų viduramžių kankinimai buvo laikomi ne pačia tinkamiausia priemone tiesai išgauti. Mat norėdami, kad kančia liautųsi, tardomieji tiesiog sakydavo tai, ką norėjo girdėti jų budeliai.
Kas, kur ir kada slėpė A. Ramanauską-Vanagą, kankinio parodymus tardytojai gavo be problemų. Net dvasiškai ir fiziškai stipriausias žmogus neištvertų tokių pragariškų kankinimų, kokie jam teko. Kiekvienas mūsų jo vietoje išpasakotų ir tai, kas buvo, ir ko nebuvo, mainais ne už laisvę, ne už gyvybę, bet už trumpą akimirką be kankinimų. Ir nereikia sekti pasakų, kad kažkas galėtų atlaikyti tas pragariškas kančias. Sovietinių budelių Jagodos, Ježovo, Berijos sukurta kankinimų sistema, iki smulkmenų nušlifuota Stalino teroro ir valymų metais, veikė idealiai: jos gniaužtuose palūždavo net stipriausios aukos.
Tad ko siekė savo kankinimais budeliai? Saugumo agentai buvo žvėrys, bet ne kvailiai. Jų tikslas – ne tik sunaikinti žmogų fiziškai, dvasiškai, bet ir sunaikinti jo moralinį veidą ateinančių kartų akyse. Kodėl jie rašė netiesą? Nes istoriniai šaltiniai turi bjaurią savybę – jie į viešumą gali patekti netinkamiausiu metu. Juk štai sovietai nesitikėjo, kad kažkas ras Katynės aukas. Rado. Todėl jie nerizikavo palikti tardymų protokoluose nė menkiausios priežasties suabejoti, kad laisvės kovų lyderis – visokeriopai žlugusi asmenybė. Ir jau mums, istorikams, iššūkis, kaip kritiškai mes vertinsime su A. Ramanausku-Vanagu susijusias bylas.
Publicistui, romanistui kiekvieno žmogaus atvejis – fenomenas. Istorikas klausia: ar tai, kas parašyta tose bylose – unikalus atvejis, ar visgi šiame atvejyje yra dėsningumų, būdingų tam laikmečiui? Klastotes geriausia galima atskirti lyginant to laikmečio tendencijas. Taigi, žvelkime atidžiau: A. Ramanausko-Vanago patirtų kankinimų pobūdis visumoje dėsningas tam periodui. Antai 1941 m. Rainių kankiniams taip pat buvo žalojami lytiniai organai. Žiūrim toliau. Kaip tyčiojosi sovietiniai mankurtai iš nužudytų partizanų, suguldytų miestelių aikštėse? Lygiai taip pat jie pasielgė ir su A. Ramanausku-Vanagu, 39 metų vyrui smogdami per jautrią vyriškumo temą, naikindami ir luošindami jį tiek fiziškai, tiek ir dvasiškai. Vadinasi, A. Ramanausko-Vanago patirtų sužalojimų tipas atitinka ir to meto tendencijas, ir konkrečiai jį tardžiusio budelio braižą.
Pateikti tokį kankinimą kaip savižudybės bandymą vėlgi gali tik naivus nemokša. Tokius kalinius saugumiečiai saugodavo dieną ir naktį, nes savižudybės rizika išties buvo didelė: kuris gi nenorėtų nutraukti savo kančias? Taigi, net jei kalinys ir nutaikytų tokią akimirką, kelias sekundes, kurių metu pabandytų pakelti prieš save ranką, vargu ar tai būtų toks skausmingas ir akivaizdžiai neefektyvus būdas.
Kodėl budeliai preciziškai fiksavo kankinimų pėdsakus? Vėlgi, ne dėl istorinės tiesos. Kaip minėta, tikslas – sunaikinti ne tik pačią auką, bet ir suteršti jos reputaciją ainių akyse. Ir ką matome? Visa tai kuo puikiausiai suveikė: po penkiasdešimties metų negrabus nemokša ėmė ir ištransliavo sovietinių budelių sukurptą istoriją. Todėl nenuostabu, kad istorikai profesionalai ir nesivelia į diskusiją. Čia diskutuoti nėra apie ką: pagarsintoji versija elementariai neatlaiko šaltinių kritikos.
Tačiau paviešinta A. Ramanausko-Vanago kančios istorija liudija viena: tai istorija su žmogiškuoju veidu. Ne stilizuotas didvyrio paveikslas, o žmogaus skausmo, kančios istorija. Ji realiai atskleidžia, ką laisvės kovotojai patirdavo už akmeninių jų kamerų sienų. Tai istorija ne apie palūžusį, ne apie sužlugdytą žmogų, o apie tai, kokią kainą jis sumokėjo už Lietuvos laisvę ir valstybingumą. Ji priminė mūsų visuomenei, kas slepiasi už dviejų siaubingų žodžių „buvo kankintas“.

Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ,

istorikė, Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėja