Kokia turėtų būti ekonomika XXI a.? (0)

Plintant skaitmeninėms technologijoms ir didžiųjų duomenų sektoriui pasaulinė ekonomika gerokai keičiasi ir šios permainos meta nemenką iššūkį valstybių vadovams bei politikams.

Pasaulio ekonomikos forumo Ekonomikos skyriaus vadovė Margareta Drzeniek-Hanouz svetainėje „Project Syndicate“ rašo, kad jei nebus sukurta priemonių pamatuoti naujiems realiosios ekonomikos vertės šaltiniams, dabartinių ir būsimų kartų gerovė atsidurs pavojuje.

Norėdami sėkmingai atlaikyti šį stiprėjantį spaudimą valdžios atstovai turės permąstyti esmines politikos priemones, kuriomis kliovėsi daugiau kaip šimtmetį, visų pirma ir svarbiausia – mokesčius.

Benjamino Franklino pasaulyje prieš maždaug du šimtmečius mirtis bei mokesčiai galbūt ir buvo vieninteliai užtikrinti dalykai, bet šiandien nepaneigiama liko tik mirtis. Augant skaitmeninei ekonomikai vis daugiau ekonominės vertės gaunama iš neapčiuopiamo turto, kaip antai skaitmeninėse platformose ir socialinėje žiniasklaidoje renkamų duomenų ar dalijimosi ekonomikos. Ir kadangi šiais laikais įmonės būstinę galima nesunkiai perkelti iš vienos valstybės į kitą, valdžiai vis sunkiau surinkti mokesčius. Tuo metu viešąsias išlaidas greičiausiai teks didinti siekiant patenkinti nuo globalizacijos ir skaitmeninių technologijų plėtros nukentėjusių gyventojų poreikius.

Robotai irgi mokės mokesčius?

Politikai dažniausiai skatina inovacijas tikėdamiesi, kad nauji ūkio sektoriai padidins našumą ir atėjus laikui papildys valdžios iždą. Bet skaitmeninių paslaugų teikėjai auga beveik visomis prasmėmis išskyrus mokamus mokesčius.

Gali būti, kad netrukus tai pasikeis. Viena iš šiuo metu populiarėjančių idėjų yra kitaip apmokestinti nemokamų skaitmeninių paslaugų bendroves, kad jų neapčiuopiama vertė mokestiniu požiūriu būtų vertinama taip pat kaip gamintojų ir tradicinių paslaugų teikėjų kuriama materiali vertė.

Bet šie mokesčiai gali būti tik dalis gerokai platesnių permainų, neapsiribosiančių skaitmenine ekonomika. Šiandien vyrauja įsitikinimas, kad įmonės turėtų duoti visuomenei daugiau, nei tik tai, kas priklauso pagal balansą, todėl siūloma apskaičiuojant pelno mokestį atsižvelgti į bendrovės socialinį pėdsaką. Pavyzdžiui, valdžia gali pakoreguoti mokesčių tarifus pagal tai, kaip įmonė rūpinasi aplinka, arba pagal darbuotojų skaičių.

Dar viena idėja yra apmokestinti robotus ir kitas panašias technologijas siekiant atsverti mažėjantį žmogiškosios darbo jėgos poreikį. Bet kuriuo atveju plečiant mokestinę bazę prireiks kitaip matuoti vertę ekonomikoje.

Duomenų vertė

Diskutuojama ne tik apie tai, kaip apmokestinti šiuolaikines technologijų milžines. Vakarų ūkiai susiduria ir su gerokai labiau pamatiniu klausimu, ar rinkos vis dar yra veiksmingiausias būdas paskirstyti išteklius. Dvejoti ta prielaida verčia šiandieninės viską keičiančios technologijos.

Pavyzdžiui, šiuolaikinis duomenų mokslas tampa toks pažangus, kad veiksmingus sprendimus dėl įsigijimo netrukus gali perimti vartotojų duomenimis grindžiami algoritmai. Tuomet teks susimąstyti, kad galbūt algoritminėmis žiniomis apsiginklavusi rinka arba valstybė gali geriau tiekti tam tikras prekes ir teikti paslaugas.

Duomenys daro įtaką mūsų ekonominei mąstysenai ir kitais būdais. Pirma, vartotojai ima suprasti, kiek naudos skaitmeninių paslaugų teikėjai gauna iš jų asmeninės informacijos. Duomenys yra neišsenkamas šaltinis ir dirbtiniam intelektui, kompiuterių mokymuisi bei kitoms panašioms technologijoms, darančioms vis didesnį ekonominį poveikį. Taigi gali būti, kad artėjame prie lūžio taško, kai vartotojai ims reikalauti užmokesčio už savo duomenis.

Taip pat didieji duomenys gali gerokai sutrikdyti finansinį sektorių. Pavyzdžiui šiuolaikinis draudimo verslas grindžiamas informacijos asimetrija ir rizikos pasidalijimu. Artėjant prie kone tobulos informacijos ekosistemos tikslaus rizikos apskaičiavimo įrankiai taps vis galingesni.

Svarbiausias tikslas – gerovė

Galiausiai, šiuolaikinės ekonomikos pokyčiai paskatino sveiką diskusiją apie ekonominės išeigos ir gerovės arba laimės santykį. Žinoma, pačią gerovę sunku pamatuoti, todėl galima diskutuoti, kad šį klausimą verčiau spręsti iš kitos pusės, nustatant gerovę mažinančius veiksnius.

Vis dėlto pagrindinis valstybių vadovams teksiantis iššūkis bus tas pats kaip ir ankstesniais istorijos laikotarpiais: pagerinti dabartinių ir būsimų kartų gyvenimą, kad jis būtų ilgesnis, sveikesnis, turtingesnis ir saugesnis. Šiandien didžiausias skirtumas tas, kad sparčios technologinės permainos ir augantys aplinkos bei kartų santykių iššūkiai tiesiogiai keičia valdžios gebėjimą imtis veiksmų.

Bet valdžiai nepavyks pasiekti tikslų pasenusiomis priemonėmis. Tam nebetinka analoginei ekonomikai sukurtos mokesčių sistemos ir statistiniai metodai, kuriais neįmanoma apskaičiuoti realaus turto. Neišvengiamai būtina ieškoti naujų būdų užtikrinti laimę ir gerovę artėjančiais dešimtmečiais.