Apie Visų šventųjų dienos konkursus ir jų prizus… (7)

Po šalnų nugeibę jurginų žiedai nenumaldomai signalizuoja: artėja lapkritis. Visuotinis padangų keitimo vajus - jau Lapkričio 1-oji. Prekybos centruose surengtos žvakių parodos signalizuoja: tuoj prasidės didžiausio „slaniko“ ir „šluotos“ konkursas, materialaus meilės artimam įrodymų varžytuves iškelsiantis į naujas aukštumas. Mat siūlomos didžiausios stiklinės žvakės savo talpa jau prilygsta maždaug 5 l vandens buteliui. Tokie jau mes, lietuviai: nemokame kitaip savo meilės parodyti.

Juk ir gyviesiems vietoj paprastų žodžių „Aš tave myliu“, „Tu man brangus“, mes ruošiame trijų patiekalų pietus ir tiek pat vakarienei, iki užsimiršimo šveičiame virtuvę, auginame tris ežias cukinijų, konservuojame  žiemai šimtus salotų ir uogienių bei  užsiimame krūva niekam nereikalingų dalykų, kuriuos užmylėti artimieji turėtų traktuoti kaip neblėstančios meilės ir aukos, svarbiausia – aukos įrodymus. Kas kad tos aukos, kaip ir jos materialios išraiškos – cukinijų ir uogienių – ir veltui niekam nereikia. Lygiai taip pat ir mirusiems tempiame didžiulę šluotą ir žvakę-„slaniką“.Kuo daugiau žvakių ir gėlių, tuo, matyt, vertingesnis ir brangesnis velionis buvo… Kad jau visi visi matytų, kaip kažkas mylėjo motulę, tėvelį ar vyrą.

Beje, pastarųjų klausimu, mirtis požiūrį apverčia 180 laipsnių kampu. Juk kone kiekviename draugių susiėjime apie vyrus, perfrazuojant vieną garsią dainą, ir džiugins jaunus ir senus, giesmė daug sykių jau girdėta: durnius, tinginys, nevykėlis. Vyrukai irgi nelieka skolingi: po poros „laimingos santuokos“ metų vietoj kreipinių „katytė“, „kiškutis“, „žmonytė“, į apyvartą paleidžiamas trumpas ir išsamus epitetas, apibūdinantis didžiausią žmonijos priešą – nuosavą „bobą“. Ir du vienas kitą kažkada mylėję žmonės vienas kito gyvenimą lėtai, bet užtikrintai verčia pragaru. Ir maišoma apkalbų smala, kunkuliuoja pykčio ir neišsakytų kaltinimų katilas dėl pačių svarbiausių priežasčių: „gyvename, nes nenorime vaikų traumuoti skyrybomis“, „ką žmonės pasakys“, „mus jungia bendros paskolos ar verslas“. Ir du suaugę žmonės ima žaisti slėpynių: vienas į žvejybą nuo „bobos“ pabėgo pagert, kita – į draugių susiėjimus, viena į daržus ar virtuvę, kitas – į garažą, vienai feisbukas, kitam – kompiuteriniai žaidimai. Būna, kad išeinama su lagaminais pas kitą, arba be lagaminų, bet dar toliau: į priklausomybes, į nebūtį…

O va tada ir prasideda. Atrodytų, kad Žemę apleidus dar vienam nevykėliui, turėtų aplinkiniams palengvėti. Bet kurgi… Ant durniaus, nevykėlio ir tinginio kapo sodindama gėles , ar tų pačių draugių susibėgime našlė ima guostis: kaip jai sunku be vyro. Kuris, tas nelemtas tinginys, ir automobilį sutaisydavo, ir žolę sodyboje po darbo nupjaudavo. Kuris, kad ir koks nevykėlis būdavo, ir šeimą išlaikydavo, ir žmonai rožę kitą retkarčiais padovanodavo…

Ir tada, gerokai vėluodamas, ateina laikas meilę rodyti. Didžiuliais paminklais, kibiro talpos žvakėmis. Nes mes, lietuviai, meilę kažkodėl matuojame materialiomis priemonėmis: nupirko kvepalų ar gėlių (kailinių, rankinuką) – myli, nenupirko – nemyli. Pagirti artimą ar tolimesnį žmogų už pastangas, puikiai atliktą darbą, padėkoti jam – misija neįmanoma. Kodėl? Nes esame skurdo perfekcionistai.  Mūsų visuomenės manymu, taip ir turi būti: kiekvienas atliktas darbas turi būti tobulas. Šiek tiek netobulas – nieko vertas. Bet ir už tobulą negalima pagirti – dar išpuiks. O jau patarlės, patarlės – „giriama prekė – pigi“, „giriamas vaikas – visada paikas“, „Ačiū kišenės nešildo“…  Ir belieka tą „ačiū“, „myliu“, „tu reikalingas“, sakyti vėluojant metus ar dešimtmečius, tam, kurio šalia jau nėra.

Taip ir einame per pasaulį – tvirtai sukąstais dantimis ir surauktais antakiais. Taip ir kuriame tobulus namus, darbus, daržus ir… kapines. Ir prasideda Lapkričio 1-osios lenktynės: kaip čia nuo anksčiausio ryto pirmiesiems nuvažiuoti į visas artimųjų kapines, kad vėliau suvažiavę giminaičiai jau rastų padėtas didžiąsias šluotas ir šviečiantį „slaniką“, tfu, žvakę… Nuo ankstaus ryto… Ir kam čia berūpi, ką iš tiesų reiškia toji žvakės šviesa? Vėjyje blaškoma liepsna – žmogaus gyvenimo trapumą? O gal Dievo šviesa, sklaidanti sielos naktį? Nebelieka laiko ir paprastą „Amžinąjį atilsį“ sukalbėti, sulaukti, kada prie kapinių tradiciškai suliepsnos laužas, sukrautas iš senų, nuvirtusių kryžių. Retai kur tokie ir bedeginami. Ir Visų šventųjų dienos vakarą kapinėse dažniausiai tuščia. Mat dauguma jau spėjo sudalyvauti didžiosios šluotos ir „slaniko“ konkurse, ir prie kavos su pyragaičiais priekabi giminaičių komisija sumuoja jo rezultatus, tuoj tuoj paskelbs svarbųjį „Ką žmonės pasakys“ verdiktą. Pykstame, kad Visų šventųjų dienos išvakarėse jaunimas rengia kaukių balius ir raižo moliūgus. Tuštybė, amerikonizmai, sakome, susikaupimą ir rimtį drumsčia. Ir vardan ko tas susikaupimas? Prisipažinkime patys: ar tikrai kiekvienas bemokame bet „Amžinąjį atilsį“ sukalbėti ar sugiedoti?

Tai ką, sakysite, ant kapinių žvakučių ir gėlių nešti nebegalima? Galima, ir reikia. Bet ne prieš gimines puikuotis. Ir ne lenktyniauti, o gerbti išėjusius, mirtį ir Amžinybę.  O pirmiausia reikia mylėti artimą savo, kol jis gyvas. Nepagailėti meilės, dėmesio, rūpesčio. Dėkokite ne tik už žygdarbius, tobulumą, bet ir už tai, kad tas brangus žmogus – šalia. Kad jo buvimas  skaidrina Jūsų kasdienybę. Kad jis – Dievo paveikslas Žemėje.  Ir tada į Žemę ateis diena, kuriai mano vienas geras draugas sugalvojo nuostabų vardą – Sielinės. Ir jų vakarą, dėkodami už išėjusiųjų mums paliktus pėdsakus sielose,  bažnyčiose giedosime: „Buvau nuliūdęs - mane raminai, Širdgėla spaudė - mane supratai. Pas mano Tėvą tavęs laukia džiaugsmas“. Ir tada atminčiai užteks tiesiog žvakės, tiesiog balto nuo šalčio stingstančio gėlės žiedo. Nes tiems, kurie Viešpaties šviesoje, ar maža žvakė, ar didelis „slanikas“, jau, atleiskite, vienodai šviečia.

Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ

Seimo nario Raimundo Martinėlio padėjėja